Klausymosi sesija
Krentame į tunelį – vėjas mus neša čia. Vėjas, glostantis vandenynų paviršių, laukus, lapus ir plaukus. Kartais gali jį išgirsti, kartais – pajusti jo prisilietimą. Jis saugo atmintį slėpdamas ritmus savo triukšme. Praeities, dabarties ir ateities sluoksniai, pasikartojimai ir rimai gali būti atskirti vienas nuo kito ir išgirsti.
Čia ši plotmė bunda iš ilgo įmigio. Garsas atsklinda iš dulkių, iš sienose nupieštų augalų, balkone įsirėžusių paukščių ir languose išspausdintų debesų. Laiką ir prisiminimus nešantis vėjas rezonuoja tarp mūsų delnų, mums laikantis už rankų.
Šioje belaikėje užuovėjoje vėjas ir sapnai gali išvengti tapimo ateities ir istorijos fikcijomis. Lygiai taip, kaip mes ilgimės užuovėjos, jos reikia ir vėjui, kad ištrūktų iš mūsų globos.