Sapiegų rūmų

istorija

Sapiegų rūmai Antakalnyje – brandžiojo baroko stiliaus XVII a. pabaigos užmiesčio rūmai, Vilniaus rezidencinių ir kulto pastatų ansamblio dalis.

Rūmai pastatyti 1689–1692 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono, Vilniaus vaivados Kazimiero Jono Sapiegos užsakymu perstačius šioje vietoje jau stovėjusį mūrinį namą. Šalia rūmų įrengtas prancūziško tipo parkas, pastatyti trinitorių vienuolynas ir bažnyčia. Ansamblį kūrė architektas Giovanni Battista Frediani, skulptorius Giovanni Pietro Perti, tapytojas Michelangelo Palloni. Sapiegų šeimai rūmai priklausė iki XVIII a. pabaigos, vėliau juose įsikūrė ligoninė, tarpukariu veikė oftalmologijos klinika, sovietmečiu – karinės mokyklos. XX a. antroje pusėje prasidėjo rūmų tyrimai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę atlikti archeologiniai, architektūros tyrimai, parengta rūmų architektūros restauravimo programa, rūmai restauruoti ir pritaikyti naudojimui. 2024 m. pavasarį rūmai atsiveria lankytojams kaip Šiuolaikinio meno centro padalinys, kultūros ir meno erdvė.

Rūmai ir parkas – vienintelis Lietuvos teritorijoje išlikęs baroko laikotarpio didikų užmiesčio rūmų ir parko ansamblis, iki mūsų dienų išsaugojęs daugelį svarbiausių elementų: patį rūmų pastatą, parką, trejus vartus, rūmų kiemą ir parką ribojusias sienas ar jų liekanas. Vis dėlto nuo tada, kai Sapiegos pasitraukė iš Antakalnio, pasikeitė parko želdinių architektūra, nugriauti ūkinio kiemo statiniai, dalis parko ir kiemo sienų. Tačiau daugiausia pokyčių patyrė ansamblio apylinkės: miškus pakeitė užstatyti kvartalai, vizualinį ir kompozicinį parko ryšį su greta esančia bažnyčia nutraukė XIX a. pabaigoje pastatytas ligoninės pastatas.

Sapiegų rezidencijos, trinitorių vienuolyno ir ligoninės statinių kompleksas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašytas 1992 m. balandžio 29 dieną. Sapiegų rūmai į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašyti 2001 m. kovo 13 dieną.

Seniausi dvaro rūmai būsimoje Sapiegų rūmų teritorijoje dokumentuose minimi jau 1514 metais. Iki 1619 m. dvaro šeimininkai ne kartą keitėsi. Archeologiniai tyrimai atskleidė, kad yra išlikusių šio laikotarpio dvarų pastatų liekanų.

1619 m. dvarą įsigijo architektas, Vilniaus Žemutinės pilies bei Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos statybų prižiūrėtojas, pilininkas Petras Nonhartas (Peter Nonhart). Dvaras Antakalnyje P. Nonharto giminei priklausė 29 metus. 1993 ir 2007 m. Sapiegų rūmų architektūriniai tyrimai leido nustatyti XVII a. pirmos pusės pastato, vadinamųjų P. Nonharto rūmų, sienų atkarpas ir sienų mūrų fragmentus visuose dabartinio Sapiegų rūmų pastato aukštuose.

XVII a. pirmoje pusėje vadinamųjų P. Nonharto rūmų savininkai pasikeitė dar kelis kartus. Galiausiai per 1655–1661 m. karą pastatas sudegė. 1664 m. rūmai parduoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiajam etmonui ir Vilniaus vaivadai Mykolui Kazimierui Pacui, kuriam priklausė didžiuliai plotai Antakalnio priemiestyje. Antakalnio dvarą M. K. Pacas 1671 m. padovanojo Vilniaus jėzuitų noviciatui.

Dvarą iš jėzuitų nusipirko Kazimieras Jonas Sapiega. Įsigijęs dar kelis žemės sklypus pradėjo formuoti užmiesčio rezidencijos rūmų, parko ir kulto pastatų ansamblį. Savo dvarą K. J. Sapiega ėmė kurti su karališku užmoju ir radikaliai keitė senąsias erdves. Naujojo dvaro ansamblis, skirtingai nei P. Nonharto rūmai, buvo nukreiptas Antakalnio gatvės link. Formuojant parko kontūrus nugriautas ne vienas čia stovėjęs pastatas. Tačiau su senųjų rūmų mūrais tam tikra prasme skaitytasi – planuojant naujuosius rūmus derintasi prie jų struktūros, išsaugota didelė dalis pagrindinio rūmų tūrio mūrų.

Sapiegų rūmų ir parko ansamblis intensyviausiai buvo kuriamas 1689–1692 metais. Rūmų (o gal ir viso ansamblio) projektą parengė architektas Giovanni Battista Frediani. Dekoruojant rūmus dalyvavo architektas ir skulptorius Giovanni Pietro Perti bei tapytojas Michelangelo Palloni.

1693 m. kovą į Vilnių atvykę trys ispanų trinitoriai iš pradžių glaudėsi Antakalnio rūmuose, o tų pačių metų birželį persikėlė į rūmų teritorijoje laikinai pastatytą medinį vienuolyną su vidine koplyčia. 1694 m. padėtas naujo mūrinio trinitorių vienuolyno kertinis akmuo. Po dvejų metų vienuoliai persikėlė į jau baigtą pirmą mūrinio vienuolyno korpusą su koplyčia. Trinitorių vienuolyno ir bažnyčios statybos darbus prižiūrėjo ir skulptūrinę sienų bei skliautų puošybą iki 1705 m. atliko Kazimierui Jonui Sapiegai tarnavęs Giovanni Pietro Perti. 1716 m. birželio 6–7 d. įvyko trinitorių bažnyčios konsekravimo Švč. Atpirkėjo Jėzaus Nazariečio titulu ir Jėzaus Nazariečio skulptūros įnešimo į bažnyčią iškilmės.

Sapiegų politinė veikla, nesėkmingai pasibaigę vidaus karo veiksmai, padidėjęs dėmesys kitoms valdoms sutrukdė iki galo užbaigti rūmų įrengimo darbus. Vos pastatyti rūmai greitai tapo vidaus politinio gyvenimo liudytojais. 1693 m. kilus konfliktui su Vilniaus vyskupu Konstantinu Kazimieru Bžostovskiu dėl kariuomenės dislokavimo bažnytiniuose dvaruose, vyskupas viešai atskyrė Kazimierą Joną Sapiegą nuo Bažnyčios. Tuo pačiu metu stiprėjo politiniai nesutarimai tarp Sapiegų ir jų priešininkų, galop jie peraugo į karinius susirėmimus. Pralaimėjimas prie Valkininkų 1700 m. lapkričio 18 d. pakirto Sapiegų įtaką ir galybę. Po Valkininkų mūšio į Antakalnio rūmus įsiveržę bajorai „respublikonai“ nusiaubė pastatus, į smulkius gabaliukus sukapojo rūmuose buvusius paveikslus, ypač Sapiegų giminės pirmtakų atvaizdus. Sapiegos prarado ne tik politinę įtaką, bet ir didelę dalį turtų, be to, turėjo trumpam pasitraukti iš Lietuvos. Lietuvoje įsisiautėjo maras, badas, kraštą niokojo švedų, rusų ir saksų kariuomenės. Visos šios aplinkybės lėmė, kad dėmesys rūmams Antakalnyje išblėso, patalpos trečiame ir ketvirtame rūmų aukštuose taip ir liko neįrengtos. Šiuo laikotarpiu dėl skolų rūmai buvo dukart įkeisti ir susigrąžinti.

Po Kazimiero Jono Sapiegos mirties 1720 m. Antakalnio rezidencija atiteko jo jauniausiam sūnui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės maršalkai kunigaikščiui Aleksandrui Povilui Sapiegai. Jis palaidotas trinitorių bažnyčios kriptoje. Rūmus paveldėjo jo sūnūs Mykolas Antanas ir Juozapas Stanislovas, vėliau kiti giminaičiai. Sapiegų giminei Antakalnio rūmai priklausė visą XVIII amžių.

1794 m. tuometis rūmų valdytojas Lietuvos artilerijos generolas Pranciškus Sapiega tapo vienu Tado Kosciuškos vadovaujamo sukilimo vadų. Vilniuje įsitvirtinusios rusų kariuomenės 140 kareivių dalinys įsikūrė Sapiegų rūmuose Antakalnyje. Pasitraukus kareiviams, rasti nuniokoti rūmai, apgriauti ūkiniai pastatai, iškirstas miškas. Pranciškus ir Pelagėja Potockytė Sapiegos rūmus pardavė Juozapui ir Liudvikai Potockytei Kosakovskiams. Rūmai remontuoti. Šiam laikotarpiui priskirtini kai kurie vartų architektūros pakeitimai.

1802 m. Juozapas Kosakovskis Antakalnio rezidenciją 93 metams įkeitė už skolas, o vėliau rūmus ir visą buvusią Sapiegų žemę Antakalnyje pardavė Rusijos imperijos valstybės patarėjui ir Slanimo pavieto maršalkai Vaitiekui Puslovskiui. Jis rūmus su parku ir dalį buvusių Sapiegų valdų Antakalnyje pardavė Vilniaus miestui, ši žemė netrukus buvo suskaidyta į sklypus. Antakalnio pušynuose skendėjusį Sapiegų ansamblį pradėjo supti statybos. Nesuskaidytas, neatskirtas nuo rūmų liko tik parkas, mat jis tiko ligoninės reikmėms, kurią  rūmuose ir juos supančioje teritorijoje 1809 m. kovo 30 d. įsteigė Vilniaus generalgubernatoriaus Aleksandro Rimskio-Korsakovo įsakymu.

1815–1848 m. rūmai ne kartą remontuoti. 1815 m. užmūrytos arkados rūmų šoniniuose fasaduose,  1829 m. po didelio remonto oficialiai atidaryta karo ligoninė. 1843–1848 m. vyko didžiausia rūmų rekonstrukcija: nugriauti kampiniai bokšteliai, nutašytas senasis ir sumūrytas naujas vainikuojamasis karnizas, antrą ir trečią aukštus apimančiose patalpose padarytos perdangos. Sunaikinta visa skulptūrinė interjero puošyba, galimai paaukštintos rūmų centrinės dalies sienos, nuardyti kampiniai bokšteliai. Prie rūmų rytinio fasado pastatytas apvalus, bokštelį primenantis ligoninės tualetų ir prausyklų priestatas. Teritorijoje nugriauti šiauriniai kiemo vartai ir prie jų ūkiniame kieme stovėjęs pastatas.

Ilgiausiai XIX a. rūmuose veikė karo ligoninė. Buvo suprojektuoti parke šalia rūmų esantys ligoninės komplekso pastatai. Kelerius metus rūmai nuomoti įvairiems asmenims, 1859–1863 m. juose įsikūrė Lietuvos Brastos (Aleksandro) kadetų korpusas. Kadetų korpuso reikmėms perduoti Sapiegų rūmai su parku, karo ligoninės pastatai ir žemė už trinitorių vienuolyno. Už parko tvoros, priešais trinitorių bažnyčią, pastatyta laikina medinė cerkvė ir galerija. Galbūt tuo metu nugriauti į vienuolyno pusę atgręžti rūmų parko vartai. Kadetų korpusą iškėlus į Sankt Peterburgą, pastatai vėl perduoti ligoninei.

1864 m. uždaryta trinitorių bažnyčia ir vienuolynas. 1878 m. suprojektuotas ir dabar tebestovintis ligoninės korpusas į šiaurę nuo šiaurinės parko sienos, nugriauti šiauriniai parko vartai ir dalis šiaurinės parko sienos. Pastačius šį korpusą suardytas vizualinis ir kompozicinis skersinės parko alėjos ryšys su trinitorių bažnyčia.

Tarpukariu rūmuose veikė Stepono Batoro universiteto Akių ligų klinika. Per 1927–1928 m. rūmų rekonstrukciją pertvarkytas vidaus planas – naujose vietose įrengtos laiptinės. Antrojo pasaulinio karo metais ir sovietmečiu rūmuose veikė sovietų kariuomenės mokyklos skirtingais pavadinimais. Daugiau nei du dešimtmečius, 1971–1992 m. laikotarpiu, čia buvo įsikūrusi Vilniaus aukštoji priešlėktuvinės gynybos radioelektronikos mokykla. 

Apie 1970 m. nugriauti skersinėje ansamblio ašyje dar stovėję šventoriaus vartai. Kartu su anksčiau nugriautais parko vartais prarastos dvi svarbiausios skersinę ansamblio ašį žymėjusios dalys.

1992 m. traukiantis sovietų kariuomenei rūmai ir keli XX a. pradžios bei vidurio pastatai rūmų kieme grąžinti Lietuvos valstybei – Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministro įsakymu perduoti Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai. Neturėdama lėšų rūpintis pastatu, biblioteka 2002 m. raštu kreipėsi į Kultūros ir švietimo ministeriją prašydama tarpininkauti perduodant Sapiegų rūmus Valstybės turto fondui. 2005 m. rūmai jau buvo įtraukti į privatizuojamų objektų sąrašą.

Visuomenė, kultūros veikėjai, politikai sukilo prieš Sapiegų rūmų privatizavimą. Vyko piketai, prašyta nedelsiant stabdyti privatizavimą, Sapiegų rūmų kiemą kertančios gatvės atidarymą, protestuota prieš planus šalia Sapiegų parko statyti daugiaaukštį pastatą. 2006 m. pradėtas rengti Sapiegų rezidencijos, trinitorių vienuolyno ir ligoninės statinių komplekso specialusis planas. Tikslas – specialiajame plane nustatytais sprendimais užtikrinti komplekso išsaugojimą ir įteisinti taikomus paveldosaugos reikalavimus. 2010 m. gautas leidimas atlikti Sapiegų rūmų tvarkybos (restauravimo) pirmo etapo darbus.

2009 m. Sapiegų rūmai perduoti Kultūros paveldo departamentui valdyti patikėjimo teise. Tais pačiais metais pratęsti tyrimai, suformuota rūmų restauravimo koncepcija, parengtas restauravimo projektas. 2011–2014 m. atlikti Sapiegų rezidencijos, trinitorių vienuolyno ir ligoninės statinių komplekso rūmų sutvarkymo darbai. Šių darbų metu atkurtas autentiškas pastato tūris, atliktas mūro ir stogo restauravimas.

2014–2023 m. vykdytas rūmų aktualizavimo projektas, kuris nuo 2017 m. pabaigos buvo kuruojamas Šiuolaikinio meno centro. Įgyvendinant projektą atlikti tvarkybos ir tvarkomieji statybos darbai, įsigyta ir sumontuota kultūrinėms paslaugoms teikti būtina įranga ir baldai. 2024 m. Sapiegų rūmai atsivėrė visuomenei kaip nauja kultūros ir meno erdvė.

Parengta pagal dr. Rūtos Janonienės, dr. Evaldo Purlio tyrimų informaciją, projekto „Sapiegų rūmų aktualizavimas“ (Nr. 05.4.1-CPVA-V-301-01-0012) santrauką.