Penkių garso kūrinių, įkvėptų Sapiegų rūmų istorijos ir aplinkos, autoriai atstovauja skirtingoms kūrybinėms praktikoms. Tai rašytoja Monika Kalin, menotyrininkė ir senosios baroko muzikos atlikėja Renata Dubinskaitė, menininkė, muzikantė ir kompozitorė Lina Lapelytė, filosofas Kristupas Sabolius bei menininkas ir kompozitorius Andrius Arutiunian. Jų sukurtos garsinės istorijos-patirtys įkūnytos skirtingomis kūrybinėmis formomis: meditacijos, pasakojimo, dainos, pokalbių laidos ir sąmonės būseną keičiančio garso takelio. Šių kūrinių visuma sujungia tris pagrindines barokinio architektūros ansamblio dalis – rūmus, parką ir trinitorių vienuolyną su bažnyčia.
Monikos Kalin kūrinyje-meditacijoje „Kelio balsas“ nuskambantys žodžiai „tai istorija, kuri dar gali priklausyti mums“ įgarsina galimą santykį su šiais kūriniais. Juose ryškus asmeniškas, klausiantis ir įsiklausantis, kartais – provokuojantis kūrinių autorių dialogas su šiandien mums tolimos istorijos įvykiais ir reiškiniais. Penkių autorių kūriniai įkvepia smalsumo klausti, koks iš tiesų buvo to meto pasaulis ir jo žmonės? Kaip jie gyveno, ką jautė? Ir ką Sapiegų giminės istorija ir išlikęs architektūrinis paveldas šiandieną reiškia mums?
Kelis amžius aprėpiančioje Sapiegų rūmų istorijoje daug įtrūkių – rūmų istorijos ir architektūros pažinimo šaltinių nėra daug. Pagrindiniai išlikę rašytiniai dokumentai pasakoja daiktų istoriją – tai Sapiegų rūmų, parko ir buvusių pagalbinių pastatų inventoriai. Būtent iš jų galima sužinoti, kaip buvo puoštos rūmų ir parko erdvės, kaip keitėsi Sapiegų rūmų ansamblis, galiausiai – kas prarasta. Iš inventorių galima spėti, koks gyvenimas gyventas šių erdvių ir daiktų apsupty.
Rūmų šeimininkai ir jų paskirtis keitėsi ne kartą. Ši užmiesčio rezidencija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Sapiegų giminei priklausė tik šimtmetį (1689–1797 m.). Vėliau rūmuose skirtingais laikotarpiais veikė (karo) ligoninė, jie nuomoti įvairiems asmenims, čia buvo įsikūręs kadetų korpusas, sovietmečiu visa ansamblio teritorija priklausė sovietų kariuomenei, todėl buvo įslaptinta ir uždara. Keičiantis politinėms jėgoms, keitėsi ir šalia esančių vienuolyno bei bažnyčios funkcijos. XVII a. pabaigoje Lietuvos didžiojo etmono Kazimiero Jono Sapiegos kvietimu iš Ispanijos atvykusių trinitorių įkurtas vienuolynas 1864 m. buvo uždarytas ir atiduotas carinės Rusijos armijos reikmėms, o bažnyčia kuriam laikui paversta cerkve, vėliau naudota kaip sandėlis. Išvykusių ir į Lietuvą niekada negrįžusių trinitorių vietoje šiandien yra įsikūrusi Šv. Jono kongregacija.
Visi šie pokyčiai įrašyti ir fiziniame Sapiegų rūmų ansamblio kūne. Barokinė Kazimiero Jono Sapiegos rezidencija buvo pastatyta rekonstravus ankstesnį, dar XVII a. pirmoje pusėje stovėjusį pastatą, kurio mūrai išsaugoti ir šiandien restauruoto pastato struktūroje. Rūmai ne kartą buvo nusiaubti – pirmą kartą juos nuniokojo prieš Sapiegas sukilę bajorai, visai netrukus po jų pastatymo, po 1700 m. pralaimėto Valkininkų mūšio. Vėliau juos plėšė ir naikino rusų ir prancūzų kariuomenės. Rūmai keitėsi ir vėlesniems šeimininkams rekonstruojant pastatą, o parko teritorijoje ilgainiui radosi naujas carinės ligoninės korpusas.
Lyg inventoriuose, daugiasluoksnis rūmų paveldas šių dienų autorių sukurtuose garso kūriniuose interpretuojamas jungiant skirtingas Sapiegų rūmų ir jų istorijos detales – tai, kas užrašyta ir išliko, su tuo, kas tik numanoma, kai kuriuose jų tampriai supinant realybės ir fikcijos gijas. Kristupo Saboliaus kūrinyje-laidoje „Puota“ išnyranti svetimšalio metafora pasiūlo dar vieną prieigą klausytis šių kūrinių. Ką reiškia būti svetimšaliu savo krašto istorijos atžvilgiu? Gal tai, kad jos gerai nepažįsti, nesi asmeniškai išgyvenęs, bet turi galimybę pažvelgti į ją kitomis akimis: aklai nepasitikėti dominuojančiais naratyvais, sekti mažesnių, paralelinių istorijų pėdsakais, ieškoti asmeninio santykio su ja? Paradoksalu, kad suasmenindami istorinius įvykius neretai užčiuopiame platesnius ir gilesnius praeities įvykių sąryšius, o istorijos tėkmėje pasikartojantys įvykiai ir pamokos priartėja prie dabarties. Taip ir šiuose garso kūriniuose (at)kuriama ir įsivaizduojama istorija tampa šiek tiek labiau sava.
