„Atbuli griaučiai“

Gabrielė Adomaitytė, Martin Arnold, Ed Atkins, Catherine Biocca, Aline Bouvy, Barry Doupé, Peter Frederiksen, Özgür Kar, Tomasz Kowalski, Oliver Laric, Ebecho Muslimova, Nadia Naveau, Agnieszka Polska, Jani Ruscica, Mateusz Sadowski, Gary Simmons, Viktor Timofeev, Theo Triantafyllidis

Kuratoriai: Post Brothers, Edgaras Gerasimovičius

Kuratorių asistentas: Povilas Gumbis 

„Atbuli griaučiai“ –  grupinė paroda ir renginių serija, kurios centre – kūno traktavimas animacijos istorijoje ir jo refleksijos šiuolaikinio meno kūrėjų praktikose. 

XX a. ketvirtame dešimtmetyje animatoriai susidūrė su dilema: jei judantys kūnai piešiami tarsi būtų guminiai (angl. rubber hose animation), jie ima atrodyti per takūs, abstraktūs ir neturintys fizinės struktūros, o judesiai, animuoti rotoskopijos būdu (piešiant ant nufilmuotos medžiagos), išeina perdėm mechaniški ir stokojantys gyvasties. Norėdamas išspręsti šią problemą, garsus Disnėjaus animatorius ir darbo teisių aktyvistas Artas Babbittas pasiūlė originalią idėją: animuotiems kūnams suteikti veržlumo, plastiškumo ir įtaigaus tikroviškumo įspūdį, vaizduojant juos lyg su atbulais griaučiais – sąnarius lenkiant priešinga kryptimi nei įprasta. Ir iš tiesų, netrukus įsitikinta, kad deformavus personažų anatomiją jie įgauna gyvo kūno svorį ir tūrį, o atbulų griaučių technika atskleidė paradoksalų animacijos principą – siekiant realistiškumo reikia iškreipti fizikos dėsnius.

Kadaise animacija buvo nustumta į paraštes kaip populiariojo meno ir pramogų vaikams forma, tačiau šiandien ji tapo neatsiejama daugelio medijų vaizdų gamybos dalimi. Įvairių sričių mokslininkai vis dažniau taiko animacijos principus ne tik socialiniams ir fiziniams vizualiosios kultūros reiškiniams nagrinėti, bet ir plėtoja naujas sąvokas, siūlančias permąstyti mūsų ryšį su nežmogiška gyvybe ir negyvąja gamta iš animistinės, agentinės ir vitalistinės perspektyvų. Šiuo požiūriu animacija yra ne tik judančių vaizdų menas su istoriškai susiformavusiomis raiškos konvencijomis, bet ir epistemologija – savitas būdas patirti ir kritiškai apmąstyti kūniškumą sociopolitiniame, kultūros, biologijos ir ekologijos kontekste.  

Prisimenant praeityje Sapiegų rūmuose veikusios karo ligoninės ir akių klinikos istoriją parodoje nagrinėjama animacijai būdinga optinių technologijų ir kūniškumo sąveika, apmąstomos kūno manipuliavimo ir disciplinavimo praktikos, nenormatyvaus kūno reprezentacijos formos ir priešinimosi joms būdai. Parodoje kerinti gyvybės iliuzija susilieja su melancholišku humoru ir absurdo jausmu, patiriamu susidūrus su mechanizuotu smurtu bei pieštine mirtimi. Parodos pasakojimo veikėjas – animacinis kūnas, kuris menininkų kūriniuose atlieka autsaiderio, pavergtojo, nežmogaus, nenormalaus, sužeistojo, kvailelio, keistuolio vaidmenį. Ištėkštos ir ištampytos, surištos į mazgą ir sudaužytos į šipulius, per tikroviškos ir sunkiai apibrėžiamos animacinių personažų figūros parodoje įkūnija neįmanomos kaitos bei laisvės pažadą, kuriame nyksta socialinės normos, hierarchijos bei biologinės ribos. „Atbuluose griaučiuose“ kritinis animacijos potencialas atskleidžiamas panaudojant jos pačios tikrovės dėsnius iškreipiančius principus. 

Parodos architektūra Vladas Suncovas

Grafinis dizainas Jonė Miškinytė

Architektūrinis konsultavimas Marija Repšytė

Projekto vadyba Povilas Gumbis

Produkcija: Kipras Garla, Povilas Gumbis, Vladas Suncovas, „Baltic Art Force“

Komunikacija: Giedrė Ivanova, Luka Jefremovaitė, Danielius Radis

Techninis įgyvendinimas: Jokūbas Čižikas, Antanas Dombrovskij, Almantas Lukoševičius, Lukas Strolia, Matas Šatūnas, Ilona Virzinkevič

Kalbos redagavimas: Gemma Lloyd, Dangė Vitkienė, Gintautė Žemaitytė

Sapiegų rūmų vadovė Gintautė Žemaitytė

ŠMC ir SR mecenatas: „reefo“

Informaciniai partneriai: LRT, „Žmonės“

Partneriai: Lenkijos institutas Vilniuje, Meno avilys

Rėmėjai: „frame“, „Corner“