Kuratoriai: Post Brothers, Edgaras Gerasimovičius
XX a. ketvirtame dešimtmetyje animatoriai susidūrė su problema: jei judantys kūnai piešiami tarsi būtų guminiai (angl. rubber hose animation), jie ima atrodyti per takūs, abstraktūs ir neturintys fizinės struktūros, o judesiai, animuoti rotoskopijos būdu (piešiant ant nufilmuotos medžiagos), išeina perdėm mechaniški ir stokojantys gyvasties. Garsusis Disnėjaus animatorius Artas Babbittas rado originalų šios problemos sprendimą: jis pabandė animuotiems kūnams suteikti veržlumo, plastiškumo ir įtaigaus tikroviškumo įspūdį, vaizduodamas juos lyg atbulais griaučiais, judančius lenkiant sąnarius į priešingą pusę, nei įprasta. Ir iš tiesų, netrukus įsitikinta, kad deformavus personažų anatomiją jie įgauna gyvo kūno svorį ir tūrį, o atbulų griaučių technika atskleidė paradoksalų animacijos principą – siekiant realistiškumo reikia iškreipti fizikos dėsnius.
„Atbuli griaučiai“ – tai grupinė paroda ir judančio vaizdo kūrinių peržiūrų serija, kurios centre – kūno traktavimas animacijos istorijoje ir jo refleksijos šiuolaikinio meno kūrėjų praktikose. Kadaise animacija buvo nustumta į periferiją kaip populiaraus meno forma, tačiau šiandien ji tapo neatsiejama daugelio medijų vaizdų gamybos dalimi. Skirtingų sričių mokslininkai vis dažniau pasitelkia animacijos principus ne tik socialiniams ir fiziniams mūsų vizualiosios kultūros reiškiniams nagrinėti, bet taip pat plėtoja naujas sąvokas, siūlančias iš animistinės, agentinės ir vitalistinės perspektyvų permąstyti mūsų ryšį su nežmogiška gyvybe ir negyvąja gamta. Šiuo požiūriu animacija yra ne tik istoriškai susiformavusias raiškos konvencijas turintis judančių vaizdų menas, bet ir epistemologija – savitas būdas patirti ir kritiškai apmąstyti kūniškumą sociopolitiniame, kultūros, biologijos ir ekologijos kontekste.
Atsispiriant nuo praeityje Sapiegų rūmuose veikusios karo ligoninės ir akių klinikos istorijos parodoje nagrinėjama animacijai būdinga optinių technologijų ir kūniškumo sintezė, apmąstomos kūno manipuliavimo ir disciplinavimo praktikos, nenormatyvaus kūno reprezentacijos formos ir priešinimosi joms būdai. Parodoje kerinti gyvybės iliuzija susilieja su melancholišku humoru ir absurdo jausmu susidūrus su mechanizuotu smurtu bei pieštine mirtimi, o kritinis animacijos potencialas atskleidžiamas panaudojant jos pačios tikrovės dėsnius iškreipiančius principus.