Šį seminarą įkvėpė du šaltiniai: Sapiegų rūmuose pristatoma irakiečių kilmės vokiečių menininkės Lin May Saeed (1973–2023) paroda „Nepaliestumas“ ir Vilniaus universitete įgyvendinamas edukacinių tyrimų proveržio projektas „Aplinkodairinių paradigmų pokytis švietime: nuolatinis ugdytojų mokymasis antropocene“. Saeed kūryboje – putplasčio skulptūrose, reljefuose, piešiniuose – susipina Rytų ir Vakarų kultūrų motyvai, išryškinami gyvūnų nepriklausomybės ir pavergimo naratyvai. Paroda Sapiegų rūmuose veiks nuo spalio 3 dienos.
Seminaras glaudžiai siejasi su VU Filosofijos fakultete vykdomu Edukacinių tyrimų proveržio projektu. Jo tikslas – permąstyti žmogaus santykį su aplinka, atsisakant į kontrolę orientuoto ugdymo bei analogiško požiūrio į gamtą. Vietoje to siūloma pereiti prie praktikų, kurios padeda kurti gamtinį ir aplinkodairinį lauką bei tobulintų mokytojų/edukatorių aplinkodairines kompetencijas.
Gyvūnų nepriklausomybės ir pavergimo problematika tampa seminaro ašimi. Ji bus nagrinėjama iš filosofijos, gyvybės mokslų, ugdymo mokslų ir meno perspektyvų. Seminaro turinys peržengs žmogaus ir gyvūno santykio ribas, apimdamas platesnius žmogaus bei gamtos ryšius, tarp jų – planetybės (angl. Planetizen) idėją. Dalyviai taip pat turės galimybę susipažinti su Saeed paroda ir diskutuoti šiais klausimais.
Seminaras nemokamas, jungiantis teoriją ir praktiką. Laukiame mokslinink(i)ų ir meninink(i)ų, teoretik(i)ų ir praktik(i)ų, mokytojų ir neformaliojo ugdymo specialistų (-čių), studentų (-čių) ir visų, kuriems rūpi žmogaus ir gamtos santykio klausimai.
Seminaro vieta: Renginių salė (IV a.), Sapiegų rūmai, L. Sapiegos g. 13, Vilnius
Registracija: iki spalio 14 d.
PROGRAMA
9:30–10:00
Registracija
10:00–11:00
Mintautas Gutauskas, „Antropocentrizmo kilmė, struktūra ir įveikos perspektyvos“
Mintautas Gutauskas – VU Filosofijos instituto profesorius, vyriausiasis mokslo darbuotojas. Dabartinių jo mokslinių interesų laukas apima fenomenologiją, hermeneutiką, antropocentrizmo kritiką, antropologinį skirtumą, ribinius subjektus, gyvūniškumą, antropoceną ir atliekų filosofiją.
Santrauka
Pranešime siekiama pristatyti, kaip žmogaus savęs supratimas Vakarų kultūroje susijęs su gyvybės hierarchija, kurios aukščiausia pakopa yra laikomas žmogus. Ši hierarchija ne tik nustato žmogiškumo ir gyvūniškumo santykį (svarbų ugdymo srityje, siekiant laimės ir gyvenimo prasmės), bet ir įgalina įvairias gyvūnų panaudojimo žmonių reikmėms formas. Antropocentrizmo kritika parodo, kad esminį vaidmenį čia atlieka antropologinis skirtumas: jis formuoja žmogaus esmę ir santykius su gyvūnais, Vakarų kultūroje grindžia ontologinę pasaulio tvarką, nustato etikos ir politikos ribas, humanizmo principus. Tačiau šio skirtumo demaskavimas kaip ne ontologinio, o ideologinio (žmogiškojo išskirtinumo ideologija) kelia klausimą: kaip galima formuoti žmogiškumą ir santykius su gyvūnais be prievartą įgalinančio antropologinio skirtumo? Kaip įmanoma etika ir politika, įtraukianti gyvūnus kaip lygiaverčius subjektus? Sprendimas sudėtingas – siekiant įveikti nelygybę ir užtikrinti gyvūnų teises, jie dažnai humanizuojami ir traktuojami kaip į žmogų panašūs subjektai. Ar įmanomas kitoks požiūris, atsižvelgiantis į gyvybės formų įvairovę, svetimumą, nesuprantamumą? Kaip galimas bendras sambūvis ir bendros terpės, kuriose žmonės ir gyvūnai nebūtų interpretuojami pagal antropocentristines schemas?
Simona Bekeraitė, „Keista bjauri žuvis: kokia Homo sapiens vieta gyvybės medyje?“
Simona Bekeraitė – VU Geomokslų instituto paleontologė, tyrėja ir dėstytoja. Jos moksliniai interesai – evoliucijos procesų ir Žemės sistemos pokyčių ryšys, praeities gyvybės formų sąveikos.
Santrauka
Antropoceno kontekste dažnai kalbama apie gamtos ir žmogaus atskirtį, tačiau žmogus yra neatskiriama gyvybės medžio dalis. Pranešime pristatomas Žemės ir gyvybės mokslų požiūris į žmogaus ir gyvūno (nebūtinai žinduolio) santykį. Aptariami visiems gyvūnams bendri biologiniai pagrindai, klausimas, kodėl žmogus gali būti laikomas žuvimi, kieno maistas buvo ankstyvieji žmonės, bei pleistoceno laikotarpiu žmonių medžioklės sąlygoti didžiųjų gyvūnų išmirimai.
11:00–11:15
Pertrauka
11:15–12:15
Lilija Duoblienė, „Tapsmas gyvūnu ir tapsmas su gyvūnu: vaikystės perspektyva“
Lilija Duoblienė – VU Ugdymo mokslų instituto profesorė, Ugdymo teorijos ir kultūros katedros vedėja. Jos mokslinių tyrimų temos: ugdymo filosofija ir ideologija, kūrybiškumas, kultūriniai susidūrimai. Pastaruoju metu ji nagrinėja Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari filosofiją, taikydama ją ugdymo – ypač meninio ugdymo – sričiai, taip pat gilinasi į posthumanizmo švietime temą.
Santrauka
Pranešime aptariama, kodėl vaikų mėgstami žaidimų personažai dažnai yra žmonės-gyvūnai, kokiu būdu patys „vaikai yra gyvūnai“ ir kokias pasekmes sukelia šio tapatinimosi nutraukimas, išderinantis Bio ir Zoe jungtį. Taip pat siekiama įsiklausyti į „tapsmo gyvūnu“ kritiką, pasiūlant alternatyvią perspektyvą – „tapsmą su gyvūnu“. Atskleidžiama, kaip vaikų asambliažuose nyksta riba tarp gyvo (vaiko) ir negyvo (gyvūno-žaislo), kaip daiktai įgyja vitališkumą ir kokie tarpkryptiniai bei tarpryšiniai procesai formuojasi per žaidimuose iškylančius afektus.
Sandra Kairė, „Antropoceno vaikai ir jų santykis su gyvūnais“
Sandra Kairė – VU Ugdymo mokslų instituto docentė. Jos mokslinių tyrimų interesai apima antropoceno vaikų patirtis, klimato aktyvizmą, ugdymo kaip antropocentrinio gyvenimo teritorizacijos problematiką. Ji taip pat yra tarptautinio tinklo „Planetary Wellbeing and Human Learning Group“ (Vakarų Sidnėjaus universitetas, Australija) narė.
Santrauka
Pranešimo ašis – antropoceno vaikai ir jų santykis su gyvūnais. Remiantis įvairiais užsienyje ir Lietuvoje atliktais moksliniais tyrimais, siekiama pažvelgti į šių vaikų kompleksišką ryšį su gyvūnais. Pristatomi jų buvimo ir (ar) mokymosi su gyvūnais patyrimai bei refleksijos apie nesamą santykį su gyvūnais. Šios patirtys rodo, kad antropoceno vaikai yra (arba nori būti) betarpiškai susiję su gyvūnais. Esamas ryšys su gyvūnu, o kartais ir refleksija apie santykio neįmanomybę, tampa aktyviu, afektyviu veikimu ir bandymu kurti lygiavertį santykį su visa aplinka.
12:15–13:15
Pertrauka
13:15–14:15
Indrė Liškauskaitė, „Žaidimas su šunimi kaip menininko praktika“
Indrė Liškauskaitė – tarpdisciplininė menininkė ir tyrėja, nagrinėjanti žmogaus ir šuns santykį šiuolaikybėje bei tarprūšines žaidimo praktikas kartu su savo pudeliu Delta ir borderkoliu Delfina. Ji yra baigusi tapybos ir tekstilės studijas, šiuo metu studijuoja meno doktorantūrą Vilniaus dailės akademijoje. Įkvėpta Donnos Haraway knygos „When Species Meet“, Liškauskaitė įsitraukė į šunų vikrumo (angl. agility) sportą, ir jis tapo dar viena jos bendrakūros su šunimi(s) terpe. Savo kūryboje ji naudoja piešimo, žemėlapiavimo, rašymo, tekstilės, garso ir vaizdo praktikas. Instaliacijose atsiranda įvairūs objektai: šunų žaislai, pavadėliai, pagaliukai, sugraužti eskizai ir kiti radiniai. Liškauskaitė ironiškai žvelgia į žmogų ir žmogiškąjį elgesį, tyrinėdama socialines, kultūrines ir filosofines įtakas, formuojančias tarprūšinius santykius ir susitikimus.
Santrauka
Performatyvaus pranešimo metu Liškauskaitė pristatys savo vykdomą doktorantūros tyrimą. Ji kvies pažvelgti į žaidimo su šunimi metu rankoje laikomus žaislus ir jų reikšmes, pasakos, kaip žaidimas gali tapti menininko praktikos dalimi, kada jis virsta dominavimo, o kada – hierarchijas ištrinančiu įrankiu.
Rūta Gajauskaitė, Iveta Silova, Victoria Desimoni, Dilraba Anayatova, Suzana Schwertner, „Planetybė: daugiau nei žmogaus priklausymas planetai“
Rūta Gajauskaitė – ikimokyklinio ir pagrindinio ugdymo mokytoja, VU Ugdymo mokslų instituto edukologijos doktorantė. Jos tyrimų laukas apima poststruktūralizmo sąvokų taikymą ir siekį ardyti nusistovėjusias ugdymo, metodologijos bei akademijos struktūras. Gajauskaitė taip pat bendradarbiauja su Arizonos valstijos universiteto mokslininkėmis Iveta Silova, Victoria Desimoni ir Dilraba Anayatova.
Santrauka
Pilietybės idėja tradiciškai siejama su įsipareigojimu demokratijai, tačiau kartu ji visada buvo atskirianti – brėžianti ribas tarp „savų“ ir „kitų“, vienus laikanti vertesniais už kitus (Koyama, 2016). Dabartinė planetos krizė skatina permąstyti, dekonstruoti ir iš naujo kurti politines sąvokas, kurios leistų kitaip suprasti, kas yra girdimas, svarbus ir priklausantis. Šioje polikrizėje klausiama: kas pasikeistų, jei pilietybę įsivaizduotume iš naujo – kaip žmonių ir ne žmonių buvimą bendros, tarpusavyje susijusios planetos nariais? Besiformuojanti planetybės sąvoka tyrinėjama siekiant galutinio tikslo – stiprinti jos ateitiškumą, t. y. ateities realizacijos potencialą (Rosiek et al., 2024).
Pranešime pristatomas tyrimas, paremtas duomenimis, sukauptais dirbant su studentais dviejuose seminaruose Arizonos valstijos universitete (JAV), 2024 m. rudenį vykusio kurso „Planetizuojantis pilietiškumas“ metu. Nagrinėjant planetybės sąvoką ugdymo, santykinumo ir atsakomybės už planetą sankirtoje, tyrimas kviečia mąstyti apie griūtį kaip įsitvirtinančią tvarką, emocinį daugybiškumą, daugiarūšį teisingumą ir spekuliatyvias planetos valdymo vizijas.
14:30
Ekskursija po Lin May Saeed parodą (nemokamai). Daugiau informacijos: sapiegurumai.lt/parodos/lin-may-saeed/
15:30
Baigiamoji diskusija
Edukacinis tyrimas Nr. P-EDU-23-18 yra bendrai finansuojamas Europos Sąjungos (projektas „Edukacinių tyrimų proveržis“ Nr. 10-044-P-0001) pagal 2025 m. balandžio 1 d. sutartį su Lietuvos mokslo taryba (LMT) ir 2025 m. balandžio 15 d. jungtinės veiklos sutartį su Vilniaus universitetu.