Sapiegų rūmų simpoziumas

Šis pranešimas paremtas mano vykdomu projektu apie meną ir senėjimą 7 deš. Jungtinėse Valstijose. Tuo laikotarpiu gerontologija šioje šalyje vystėsi kaip dinamiška ir progresyvi tyrimų sritis, atnešusi naujų teorinių įžvalgų ir terminologiją, įsitvirtinusią tiek klinikinėje praktikoje, tiek populiariojoje kultūroje. Meno pasaulis taip pat patyrė stiprius lūžius – tiek politiniame kontekste, nes atsirado moterų judėjimas, dalyvavęs sprendžiant platesnes socialines problemas, tiek kalbant apie naujų meno formų ir kūrybos praktikų plėtojimą. Pranešime kelsiu klausimą, kaip teorinė, filosofinė ir terapinė senėjimo kalba gali padėti mums mąstyti apie meną ir jo istoriją, ir priešingai – ką menas gali pasakyti apie senėjimą. Senėjimo kalba susipina su laiko, chronologijos, istorijos ir kūno kalbomis, istoriškai formavusiomis meno istorijos lauką ir feministines intervencijas jame. Savo paskaitoje pristatysiu atvejo studiją – išskirtinius 64 metų menininkės May Wilson autoportretus. Nepaisant „Absurdiškų portretų“ („Ridiculous Portrait“) ciklo tariamai figūratyvinio registro, mano nuomone, šiuos kūrinius reikėtų vertinti kaip neišgvildenamą abstrakciją, o jų keliami klausimai susiję su visiška senatvės „pavaizdavimo“ neįmanomybe.

Jo Applin yra modernaus ir šiuolaikinio meno specialistė, ypač daug dėmesio skirianti amerikiečių ir britų menui po 1945 metų. Ji studijavo Esekso universitete ir Londono universitetiniame koledže (UCL), kur vėliau tapo Henry Moore’o podoktorantūros stipendininke. 11 metų dėstė Jorko universitete, 2016 m. prisijungė prie Courtauld meno instituto. 2018–2021 m. vadovavo Courtauld meno istorijos katedrai. Šiuo metu Applin yra Courtauld valdybos narė ir Amerikos meno centro direktorė. Parašė knygas:  „Lee Lozano: Not Working“ („Lee Lozano: nedirba“, Yale University Press, 2018), „Alison Wilding“ (Lund Humphries, 2018),  „Eccentric Objects: Rethinking Sculpture in 1960s America“ („Ekscentriški objektai: permąstant skulptūrą 7 deš. Amerikoje“, Yale University Press, 2012) ir „Yayoi Kusama: Infinity Mirror Room ‒ Phalli’s Field“ („Yayoi Kusama: begalinis veidrodžių kambarys – falų laukas“, Afterall ir MIT Press, 2012). Naujausia jos knyga  „Lee Lozano: Not Working“ pelnė Vašingtono „National Museum of Women in the Arts“ Suzanne ir Jameso Mellorų apdovanojimą. Šiuo metu autorė rengia knygą apie meną ir senėjimą. Applin sudarytos knygos: „Art Worlds: Mobile, Contingent and Ephemeral Networks 1960–1980“ („Meno pasauliai: mobilūs, sąlyginiai ir efemeriški tinklai 1960–1980 m.“, Penn State University Press, 2018) kartu su Catherine Spencer ir Amy Tobin, taip pat „Flesh“ („Kūnas“, York Museums Trust, 2016). Ji yra „Oxford Art Journal“, „Tate Papers“ ir „Art Journal“ specialių leidinių viena sudarytojų. 2016 m. kartu su kitais kuratoriais surengė didelio masto – daugiau nei 80 skolintų kūrinių – parodą „Flesh“ galerijoje „York Art Gallery“; tarp pristatomų menininkų buvo Francis Baconas, Lynda Benglis, Berlinde de Bruyckere, Jeanas-Baptiste’as Siméonas Chardinas, Sarah Lucas, Steve’as McQueenas, Bruce’as Naumanas, Auguste’as Rodinas, Donaldas Rodney, Peteris Paulius Rubensas ir Jenny Saville. Applin yra žurnalo „Oxford Art Journal“ redaktorė, 2014–2020 m. dirbo recenzijų skilties redaktore. Ji taip pat yra žurnalų „Archives of American Art Journal“ ir „Tate Papers“ redakcinių kolegijų narė.

Šiame pranešime nagrinėju paraleles tarp skulptorės Louise Nevelson brandaus amžiaus ir jos kūryboje naudojamo medžio.

Julia Bryan-Wilson yra Kolumbijos universiteto šiuolaikinio meno profesorė ir San Paulo meno muziejaus kuratorė. Ji yra keturių knygų autorė, naujausia iš jų – „Louise Nevelson’s Sculpture: Drag, Color, Join, Face“ („Louise Nevelson skulptūra: dragas, spalva, jungtys, veidas“, Yale University Press, 2023).

„Įsivaizduojant queer senėjimo ateitį: LGBTQ senėjimo tyrimas Estijoje, Lenkijoje ir Švedijoje“ – tai tyrimų projektas, kuris orientuojasi į vyresnius nei 50 metų LGBTQ+ bendruomenės narius. Šiame pranešime pristatysiu 2024 m. Estijoje atliktų interviu analizę. Kokių lūkesčių ir baimių dėl ateities bei senėjimo turi 50-ies ir vyresni LGBTQ+ asmenys Estijoje? Koks vyresnio amžiaus LGBTQ+ žmonių santykis su vietos LGBTQ+ judėjimu ir viešosiomis reprezentacijomis? Kiek požiūriai į senėjimą posovietinėje Estijoje susiję su asmens lytimi? Ką šie asmenys norėtų palikti po savęs ir išsaugoti ateičiai? Kaip jie įsivaizduoja queer ateitį? Kokius galimus pavojus vyresnio amžiaus LGBTQ+ bendruomenei jie įžvelgia ir kaip siūlo juos įveikti? Galbūt šis pranešimas iškels daugiau klausimų, nei pasiūlys atsakymų. Jo tikslas – į diskusiją apie ateities ir senėjimo vizijas įtraukti vyresnio amžiaus gėjų, lesbiečių, biseksualių, nebinarinių ir translyčių žmonių Estijoje perspektyvą.

Rebeka Põldsam yra Tartu universiteto etnologijos mokslo darbuotoja, dalyvaujanti tyrimų projekte „Įsivaizduojant queer senėjimo ateitį: LGBTQ senėjimo tyrimas Estijoje, Lenkijoje ir Švedijoje“, kuris vykdomas bendradarbiaujant su Södertörno universitetu Švedijoje ir „Civitas“ kolegija Lenkijoje. 2023 m. gruodį Põldsam apgynė daktaro disertaciją tema „Kodėl mes vis dar nenormalūs?!“. Tartu universitete ji dėsto diskursų apie nenormatyviuosius biologinės ir socialinės lyties subjektus Estijoje istoriją. Põldsam taip pat dirba meno kuratore. Vienas pastarųjų projektų – Vilniaus MO muziejaus parodos „Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“ kuravimas kartu su Adomu Narkevičiumi ir Inga Lāce.

Šis autoetnografinis pranešimas nagrinėja queer laikinumo ir senstančių queer vyrų kūnų sankirtas kaip queer nesėkmės ir aistringo socialumo lokacijas. Remiantis Jacko Halberstamo (2005 ir 2011 m.) „queer laiko“ ir „queer nesėkmės meno“ koncepcijomis, pranešime klausiama, kaip queer senėjimas griauna normatyvinius laikinumus ir meta iššūkį hegemoninėms kultūros logikoms, kurios stigmatizuoja ir deseksualizuoja vyresnius kūnus. Senstančių queer vyrų kūnai vis labiau tolsta nuo to, kas laikoma normatyviniu malonumo įsikūnijimu, todėl tampa nebeatpažįstami kaip seksualiniai subjektai vyraujančiose socialinėse sistemose. Tačiau toks visuomenės normų „neatitikimas“ atveria subversyvų potencialą, leidžiantį atsirasti alternatyvioms įkūnijimo, troškimo ir santykių formoms. Pranešime, iškeliant seksualumą kaip agentiškumo sritį, taip pat nagrinėjama, kaip vyresnio amžiaus queer vyrai prisitaiko prie kintančių lūkesčių, susijusių su intymumu ir malonumu. Teigiama, kad queer kūnų deseksualizacija atspindi bendresnį visuomenės nejaukumą dėl senėjimo, tačiau taip pat pabrėžiamas fantazijų ir psichinio gyvenimo atsparumas, leidžiantis iš naujo įsivaizduoti troškimą. Pasitelkiant originalią poeziją ir savirefleksiją pranešime teoriškai aptariamos metodologinės, etinės ir epistemologinės individo senstančio kūno tyrinėjimo implikacijos. Daroma išvada, kad senstančių queer kūnų matomumas gali sukurti naujus naratyvus ir santykius su laiku bei erdve ir pasiūlyti transformatyvius būdus suprasti queer senėjimą kaip nesėkmės ir radikalaus intymumo vietą.

Artūras Tereškinas – sociologas, kultūros kritikas ir rašytojas. Dėsto sociologiją Vytauto Didžiojo universitete Kaune ir yra Vytauto Kavolio tarpdisciplininių tyrimų instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas. Tereškinas yra dviejų poezijos rinkinių ir dešimties mokslinių monografijų autorius, tarp jų: „Vyrai nusivylimo ekonomikose: tarp gero gyvenimo ir socialinės atskirties“ (2016), „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ (2013), „Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje“ (2011) ir „Esė apie skirtingus kūnus: kultūra, lytis, seksualumas“ (2007). 2017 m. išleido romaną „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“. Tereškinas yra LGBT ir queer studijų Lietuvoje pradininkas tiek mokslo, tiek literatūros srityje.

Aplinkosauginiu ir socialiniu požiūriu sąmoningi menininkai, siekdami sumažinti savo praktikos poveikį, vis dažniau savo kūryboje naudoja biomedžiagas, pačių pasigamintus bioplastikus ir įprastai arba kūrybiškai perdirbtus (recycled/upcycled) sintetinius plastikus. Tačiau vėliau šiuos kūrinius dažnai įsigyja kolekcionavimo institucijos, kuriose, naudojant daug energijos ir išteklių reikalaujančias priemones, tokias kaip griežta patalpų mikroklimato kontrolė ir nuolatiniai restauravimo darbai, stengiamasi išlaikyti meno objektus beveik statiškos būsenos. Muziejai, kaip meno objektų sergėtojai, laikosi griežtų aplinkosauginių ribojimų ir restauravimo protokolų, kad sulėtintų ir paslėptų natūralų medžiagų irimo procesą – tačiau kas būtų, jei menininkai atsisakytų šių priemonių, o institucijos susitaikytų su ribota meno objektų gyvavimo trukme?

Tvariai institucinei meno rezidencijai skirtas „Synthetic Collective“ ir Tvarios kuratorystės centro  sukurtas nematerialus prototipas „Objektai kaip laikiniai dariniai“ pirmiausia atliepia dažnai pasitaikantį nesuderinamumą tarp vizualiojo meno sektoriuje keliamų tvarumo tikslų  ir daug išteklių reikalaujančių restauravimo ir išsaugojimo priemonių, taikomų meno objektams, kai jie įsigyjami į kolekciją. Projekte „Objektai kaip laikiniai dariniai“ teigiama, kad visos medžiagos nyksta, nors ir skirtingu greičiu bei netikėtais būdais, todėl reikėtų ieškoti mažesnį poveikį darančių meno objektų įamžinimo strategijų, kurios nebūtinai orientuotųsi į originalių medžiagų išsaugojimą ar restauravimą. Remdamasi konkrečių atvejų tyrimais ir „Objektais kaip laikiniais dariniais“, šiuolaikinio meno restauratorė Kim Kraczon aptars, kaip esamos restauravimo sistemos galėtų prisidėti prie vyraujančios kolekcijų „priežiūros“ praktikos pokyčių.

Kim Kraczon yra modernių medžiagų ir šiuolaikinio meno restauratorė, kurios specializacija – tvarios praktikos mene. Jos kompetencijos sritis ir dėmesio objektas tvarumo srityje yra restauravimo, meno kūrimo, parodų rengimo bei vizualiojo meno gabenimo poveikio aplinkai mažinimas renkantis tvarias medžiagas ir metodus. Kraczon yra Galerijų klimato koalicijos (Gallery Climate Coalition, GCC) patarėja. Šioje organizacijoje ji kuria internetinius išteklius ir priemones, padedančias formuoti aplinką tausojantį meno pasaulį. Kraczon yra medžiagų specialistė organizacijoje „Ki Culture“ ir rengia „Materials Ki Book“ – internetinį tvarumo vadovą kultūros paveldo specialistams. Kraczon dažnai būna tyrimų ir diskursų, susijusių su įvairiais tvarumo klausimais, priešakyje, dalyvauja daugybėje tarptautinių darbo grupių, simpoziumų ir diskusijų. Tvarumo ir kultūros paveldo sankirtoje dirbanti tyrėja reguliariai veda seminarus muziejų profesionalams, galerijų darbuotojams ir universitetų studentams apie tvarumo strategijas.

Pranešimo idėjos remiasi kritinės negalios teoretikų Jessicos A. Cooley, Timo Ingoldo, Elizabeth Guffey, Rosemarie Garland-Thomas ir Alison Kafer darbais. Lūženų medžiagiškumo (crip materiality) teorija permąsto materialias meno ir architektūros struktūras bei jas lydinčius kuratorinius ir restauravimo diskursus. Ji kvestionuoja eugeninę ideologiją, kurioje akcentuojama žmonijos prigimties kontrolė ir tobulinimas reikalaujant, kad meno objektai ir architektūra išlaikytų tam tikrą tinkamumo (fitness) lygį, suformuotą remiantis ableistiniais, negalią diskriminuojančiais gebėjimų standartais, tokiais kaip stabilumas, stiprumas ir racionalumas. Pranešimo metu bus pristatomos kol kas vienintelės lūženų medžiagiškumo teorijos praktikos Lietuvos šiuolaikinio meno scenoje, taikomos „Aikas Žado laboratorijoje“. Jos kvestionuoja, kaip mes suvokiame „negalią“, ir padeda įdomiais, netradiciniais būdais įsivaizduoti mūsų tapatybes, kūnų ir meno objektų formas bei senėjimo procesus. 

„Aikas Žado laboratorija“ – tai lūženų medžiagiškumo metodika paremtas šiuolaikinis meno įrenginys, kuriamas Žeimių dvaro sodyboje. Ši laboratorija organizuojama kaip individualiai kolaboratyvus menininkų Domo Noreikos ir Eglės Ambrasaitės kūrinys, taip pat kaip bendruomeniškas projektas. Dalį programų administruoja, koordinuoja ir idėjiškai plėtoja asociacija „Aikas Žado“. Pagrindinė „Aikas Žado laboratorijos“ veikla – praktiniai eksperimentai, susiję su kultūros paveldo objektų tvarkyba, jungiant šiuolaikinio meno, mokslo ir kultūros srities atradimus, metodus, technikas bei žinias. Pagrindinius veiklos principus iliustruoja konservavimo, prevencijos ir restauravimo sistemų taikymas Žeimių dvaro sodyboje. Kaupiamos istorinių medžiagų kolekcijos, atliekami medžiagų bandymai, organizuojami moksliniai medžiagų tyrimai, specialios parodos bei pažintinės ekspedicijos, kuriose pristatomi specifiniai sprendimai ir aktualūs būdai, paverčiantys pačią dvaro sodybą taikomuoju šiuolaikinio meno kūriniu bei unikaliu paveldosaugos pavyzdžiu. 

Eglė Ambrasaitė dirba tarpdisciplininio meno srityje: ji yra menininkė, nepriklausoma kuratorė ir tyrėja, gyvenanti Žeimiuose, Budapešte, Berlyne ir Niujorke. Ambrasaitė vadovauja „Aikas Žado“ asociacijai ir yra „Aikas Žado laboratorijos“ – kolektyviai valdomos ne pelno siekiančios tarpdisciplininio meno institucijos, įsikūrusios Žeimių dvare – kuratorė. Šiuo metu pagrindinės jos meninės ir kuratorinės praktikos orientuotos į lūženų medžiagiškumo, kūnų / įsikūnijimų, meilės ir gijimo temas. Jos teoriniai interesai apima lyčių ir afekto teorijas, kritines negalios studijas ir tamsiąją ekologiją.