Sapiegų rūmų simpoziumas 2026

„Salas skalauja gražios žalios vandens ir tylos bangos.“ Taip prasideda 1945 m. Suzanne Césaire esė „Didysis kamufliažas“ (pranc. „Le grand camouflage“), publikuota antikonformistiniame, antifašistiniame literatūros žurnale „Tropiques“. Šį žurnalą 1941 m. Vichy režimo valdomoje Martinikoje ji įkūrė kartu su savo vyru, poetu ir négritude srovės teoretiku Aimé Césaire’u, bei filosofu René Méniliu.

Suzanne Césaire „Didysis kamufliažas“ Antilų salas ir saisto, ir akina, juos persmelkia. Jos kūryboje žiūrėjimas visada yra ir klausymasis. Tai, kas vos juntama „Karibų simfonijoje“, gali traškėti, trūkinėti ir plyšti „didžiųjų manifestacijų garsu“, o „Absalono miškai, kur veši helikonijų krūmai ir gėlės“, atliepia „nerimastingą salos gyventojų šokio skambesį“.

Césaire pasiūlyta poetinė vizualumo ir auralumo jungtis šiame mano pranešime tampa atspirties tašku, nagrinėjant Puerto Rike įsikūrusio dueto „Allora & Calzadilla“ kūrybą. Jų skulptūros, instaliacijos, performansai ir filmai dažnai remiasi matomų objektų, akustinių fenomenų ir jiems būdingo specifinio medžiagiškumo santykio perkalibravimu.

Remdamasi Césaire sinesteziniu impulsu, taip pat tokiais reiškiniais kaip gandai ir glosolalija – abu juos galima laikyti „neįmanomos kalbos“ formomis, – nagrinėju „Allora & Calzadilla“ praktiką, atskleidžiančią, kaip tai, kas mums jusliškai nepažįstama, gali paskatinti pasakojimo ir žodinio informacijos perdavimo procesus. Tai nukrypimas arba apgaulė (pranc. trompe), skirta ne tik akiai (l’œil), bet ir ausiai (l’oreille).

Ar instrukcijomis grįsta partitūra gali būti naudojama skirtumui kurti – iš esmės orientuota į ateitį, į būsimo ar būsimų atlikimų spekuliaciją, į difrakcines ateitis? Be to, kokias istorijas perteikia jos daugybinės iteracijos? Remdamasi Pauline’os Oliveros 1970 m. instrukcine performanso partitūra „To Valerie Solanas and Marilyn Monroe in Recognition of Their Desperation“ (liet. „Valerie Solanas ir Marilyn Monroe, pripažįstant jų desperaciją“), pranešime atsispiriu nuo savo daugybinių susitikimų su šiuo kūriniu, prie kurio, galima sakyti, vis grįžtu beveik obsesyviai. Šie susitikimai savo ruožtu kelia klausimų apie nedviprasmišką partitūros feministinę politiką, nors ji veikiau orientuota į „gatvę“ nei į „judėjimą“ – būtent tai paskatino mane tyrinėti daugialypes jos istorijas.

Čia kalbu apie nemažą dalį susitikimų, išaugusių iš pačios partitūros, kurioje klausymasis akcentuojamas kaip performanso pagrindas ir reikalaujama pripažinti tiek individualaus, tiek kolektyvinio darbo svarbą. Turiu omenyje Oliveros susitikimus su Kathy Acker, Kate Millett, taip pat jos bendradarbiavimą su Jacksonu Mac Low ar Gloria Steinem. Galiausiai tyrinėju tiek partitūra grįsto kūrinio potencialą plėsti pasakojamas istorijas, tiek – šios partitūros atveju – tai, kaip jos kūrimas ir plėtotė gali išreikšti tai, ką galima pavadinti „Oliveros feminizmu“.

Pastaraisiais metais mano praktiką apibrėžia keli dvilypumai: kaip rašytoja turiu kūrybinių ambicijų, man artima poezija; kaip nacionalinėje institucijoje dirbanti kuratorė esu įsipareigojusi istorijai, auditorijoms, kultūros lauko dalyviams. Kaip profesionalė identifikuoju problemą ir tyrinėju ją rinkdama informaciją, braižydama schemas ir prašydama pagalbos tų, kurie gali žinoti daugiau už mane. O kaip jausmus turintis žmogus įprastai nujaučiu, kur ta problema mane nuves: tai, kad ji mane tarsi pėdsekę kažkuo patraukė, veikiausiai reiškia, kad atsakymą jau žinau. Jis glūdi kažkur toje istorijoje, kurią sau pasakoju, kai niekas kitas nesiklauso.

Prieš sukuruodama vieną ar kitą istoriją – prieš patikrindama jos autentiškumą, tai, kaip ją atspindi meno kūriniai, prieš atverdama ją kitiems, – saugau ją kertelėje, kurią vadinu savo „širdkrepšiu“: pulsuojančia atvirų problemų ir palaidų galų šūsnimi. Užuodusi akinamai ryškų pėdsaką, mėgstu atverti savo širdkrepšį kitiems, tikėdamasi, kad mano silpnumas pasitarnaus bendram labui. Šiuo metu jame nešiojuosi Lietuvos menininkių politinio meno praktikas ir istoriją, iš kurios, galbūt, jos pačios išsibraukė; lopšines širšėms, sukurtas per bemieges naktis; skulptūros paieškas visiškai netinkamose vietose; organizacijas, kurių negaliu nei įsteigti, nei sunaikinti, ir dar kažką, kas šias gijas sujungs į keturiasdešimties minučių pasakojimą, galbūt galėsiantį mus atvesti prie to paties pėdsako.

Tradiciniame dirbtinio intelekto (DI) tyrimų ir politikos diskurse paaiškinamumas ir skaidrumas pateikiami kaip pagrindiniai būdai pažinti ir suprasti algoritmines sistemas. Tačiau toks požiūris teikia pirmenybę racionalistiniams suvokimo būdams, į antrą planą nustumdamas emocinius, kūniškus ir materialius sąveikos aspektus – būtent tuos, kurie leidžia vartotojams suvokti DI, taip pat formas, kuriomis DI veiksmai tampa juntami emociškai, kartais dar iki galo sąmoningai jų nesuvokus.

Šiame pranešime suprantamumas ir paaiškinamumas iš naujo apmąstomi DI veikimo ir jo suvokimo kontekste, remiantis feministine ir naujojo materializmo perspektyvomis. Siūlomas inovatyvus, į procesą orientuotas požiūris, pabrėžiantis jautimą, pojūtį ir buvimą „žmogaus ir DI sąveikos sūkuryje“. Remdamasi apčiuopiamo ir įkūnyto sąveikos dizaino bei naujojo materializmo teorijomis, tyrinėju materialumo ir įkūnijimo įtaką supratimo ir sąveikos formavimuisi. Šiuolaikiniai modeliai, itin priklausomi nuo kalbos, ir naujos agentinės DI sistemos, siekiančios ne tik atsakyti į komandas, bet ir nuspėti vartotojų ketinimus, dar labiau politizuoja sąveikos kaip intraveiksmo klausimus, taip pat kūnišką-materialų DI aparatą ir jo (ne)etiškas operacijas. Keldama abejonių disciplininiu siekiu žinoti ir skaidrumo idealu, teigiu, kad etiškesnėms sąveikoms su DI būtų naudingesni labiau įkūnyti ir materialūs požiūriai, daugiausia dėmesio skiriant materialioms rūpestingo dizaino praktikoms, kurios praplečia DI vertinimą už proto ribų ir atveria afektyvesnių susidūrimų galimybę.

Pirmosios personalinės parodos Lietuvoje proga menininkai Marissa Lee Benedict ir Davidas Rueteris aptars savo videoinstaliaciją „Metrika Nr. 5“. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos saugyklose nufilmuotas kūrinys atsispiria nuo partitūros, kviečiančios profesionalias psichoterapeutes vesti konsultacijas administracinių archyvų „kolektyvinei pasąmonei“. Pasitelkdami XII–XX a. Lietuvos žemėvaldos ir administracinius įrašus, didžiuosius kalbos modelius (LLM) ir psichoterapinius metodus, šie performansai tyrinėja psichinius Rytų ir Vakarų Europos biurokratinių technologijų „užkulisius“, išbandydami savasties, sąmonės, kūniškumo, gijimo ir kolektyvinės atminties ribas.

Gyvename pasaulyje, veikiamame sparčių technologinių ir socialinių permainų: informacijos srautai formuoja fizinius objektus ir kūnus, panardindami viską į tikrovės ir haliucinacijų tirpalą. Senoji pasakojimo technologija šioje naujoje aplinkoje atlieka ypatingą vaidmenį – ji lemia sistemos veikimą, nors pati neišvengiamai keičiasi. Savo paskaitoje-performanse Agnieszka Polska pasitelkia kinematografinę rastą filmuotą medžiagą (angl. found footage) kaip foną apmąstymams apie Istoriją: jos vaidmenį formuojant emocines praeities ir dabarties infrastruktūras, jos evoliuciją ir neįprastą gebėjimą nuspėti savo ateitį.

Agnieszka Polska – Berlyne gyvenanti vizualiojo meno kūrėja, režisierė, filmuose ir kompiuterinės medijos darbuose analizuojanti individo bei jo socialinės atsakomybės klausimus informacijos srautų valdomoje aplinkoje. Polskos darbai pristatyti įvairiose tarptautinėse erdvėse, tokiose kaip „New Museum“ ir Modernaus meno muziejus (MoMA) Niujorke, Pompidou centras Paryžiuje, „Tate Modern“ Londone ir „Hirshhorn“ muziejus Vašingtone. Jos personalinės parodos vyko „Hamburger Bahnhof“ Berlyne, Varšuvos Modernaus meno muziejuje, Varšuvos Ujazdowskio pilies šiuolaikinio meno centre, „Frye“ meno muziejuje Sietle, „Nottingham Contemporary“ Notingame, Zalcburgo „Kunstverein“ ir kitur. Polska dalyvavo 57-ojoje Venecijos bienalėje, 11-ojoje Gvangdžu bienalėje, 19-ojoje ir 24-ojoje Sidnėjaus bienalėse, 14-ojoje Šanchajaus bienalėje ir 13-ojoje Stambulo bienalėje. 2018 m. ji pelnė Vokietijos „Preis der Nationalgalerie“ apdovanojimą.

Dr. Goda Klumbytė – tarpdisciplininė mokslininkė. Jos tyrimai apima žmogaus ir kompiuterio sąveiką, algoritminių sistemų dizainą ir kritinę teoriją. Kaselio universitete pastaruoju metu ji tyrinėja feministines DI paaiškinamumo ir mašininio mokymosi prieigas, o Zalcburgo universitete – naujojo materializmo aspektus žmogaus ir kompiuterio sąveikos srityje.

Už ankstesnius tyrimus, skirtus sociotechninei mašininio mokymosi sistemų analizei ir jų dizaino pertvarkymui pasitelkiant susikertančias feministines ir naujojo materializmo epistemologijas, ji pelnė Vokietijos sociologų asociacijos 2024 m. disertacijos premiją. 2026 m. šį tyrimą publikuos leidykla „Bristol University Press“. Viena naujausių mokslininkės sudarytų knygų – „Posthuman Convergences: Transdisciplinary Methods and Practices“ (su Emily Jones ir Rosi Braidotti, „Edinburgh University Press“, 2025). Kartu su Braidotti ir Jones ji taip pat sudarė knygą „More Posthuman Glossary“ („Bloomsbury Academic“, 2022).

Irene Revell – tyrėja, kuratorė, ilgalaikė bendradarbiavimu grįstų projektų dalyvė, seniai dirbanti tarpdisciplininio garso meno srityje ir nagrinėjanti jo sąsajas su politika, ypač feminizmu ir feminizmais. Šiuo metu Revell dėsto „Goldsmiths“ kuratorystės magistrantūros studijų programoje ir yra vyresnioji garso tyrimų lektorė Londono menų universiteto CRiSAP centre, kur kartu su kolegomis vadovauja tiriamajam projektui „Scoring Warnings“. Jos kuratorinė praktika, prasidėjusi nuo „pasidaryk pats“ kultūrinės produkcijos, pastarąjį dvidešimtmetį siejama su „Electra“; ji taip pat glaudžiai bendradarbiauja su tokiomis kolekcijomis kaip „Electros“ „Her Noise Archive“ ir „Cinenova: Feminist Film + Video“. Kartu su Sarah Shin ji sudarė antologiją „Bodies of Sound: Becoming a Feminist Ear“ („Silver Press“, 2024).

Irene V. Small – Prinstono universiteto Meno ir archeologijos katedros šiuolaikinio meno ir meno kritikos docentė. Jos tyrimų sritys: XX a. 6–8 deš. eksperimentinės praktikos, avangardo ir abstrakcijos palikimas, meno laikiškumas, metodologijos ir interpretacijos problemos, socialinės formos implikacijos. Ji yra knygų „Hélio Oiticica: Folding the Frame“ („University of Chicago Press“, 2016) ir „The Organic Line: Toward a Topology of Modernism“ („Zone Books“, 2024) autorė. Small yra paskelbusi publikacijų įvairiomis temomis: nuo neokonkretizmo ir radikaliosios pedagogikos iki socialinės skulptūros, debatų dėl kultūros vertybių grąžinimo, žodžio laisvės ir vergovės pėdsakų. Prinstono universitete ji dėsto Medijų ir modernybės, Lotynų Amerikos studijų programose, Ispanų ir portugalų kalbų katedroje, „Brazil LAB“ tyrimų centre. Ji taip pat yra žurnalų „October“ ir „Texte zur Kunst“ patariamųjų tarybų narė.

Isabella Tjäder – Švedijos šiuolaikinio meno fondo „Index“ direktorė ir kuratorė. Ją domina kalba, klausymasis ir subversyvus gerai papasakotų istorijų potencialas. Radikalia vaizduote ir emociniu dėmesingumu grįsta jos kuratorinė praktika kviečia į absurdo pasaulį ir puoselėja humoro jausmą. Tjäder yra kurso „Tekstas kaip meninė medija“ (angl. Text as an Artistic Medium) Stokholmo Karališkajame meno institute iniciatorė. Ji yra rengusi parodas ir prisidėjusi prie naujų kūrinių įgyvendinimo bendradarbiaudama su „Moderna Museet“ Stokholme, „MoMA PS1“ Niujorke, „Gropius Bau“ Berlyne, „Secession“ Vienoje, „rhizome“ Alžyre, „Overgaden“ Kopenhagoje, „Kunsthall Trondheim“ ir 15-ąja „Manifesta“ bienale Barselonoje.

Keiu Krikmann – rašytoja, vertėja, redaktorė, kuratorė. Nuo 2021 m. ji yra viena iš Estijos šiuolaikinio meno centro leidžiamo žurnalo „A Shade Colder“ sudarytojų. Ji taip pat dėsto Estijos dailės akademijoje.

Marissos Lee Benedict ir Davido Rueterio vaizdo įrašuose, instaliacijose ir performansuose vyksta susitikimai tarp industrinių procesų, profesinių taisyklių ir žmogaus kūno – mažai tikėtinos skirtingų kraštovaizdžių sandūros. Pasitelkdami vaizdo įrašus, performansus, įvietintas skulptūras ir piešinius, šiedu menininkai kuria scenarijus, leidžiančius perimti ir savaip pakreipti infrastruktūros sistemas ir biurokratinius procesus. Dirbdami su dažnai nepastebimais architektūros ir infrastruktūros elementais, Benedict ir Rueteris į abstrakčias, technologijų kuriamas erdves įveda medžiagiškumą, balsą, intymumą, o kartais – ir savo kūnus.

Dueto darbai buvo pristatyti 34-ojoje San Paulo bienalėje, „The Renaissance Society“ prie Čikagos universiteto, JAV paviljone 16-ojoje Venecijos architektūros bienalėje, „Msheireb Museums“ Dohoje, „ The Arts Club of Chicago“, „The Museum of Contemporary Photography“ Čikagoje, „P/////AKT“ Amsterdame, „Contemporary Art Brussels“ ir kitur. Duetas yra gavęs reikšmingų stipendijų ir paramą iš tokių institucijų kaip „Graham Foundation for Advanced Studies in the Fine Arts“, „National Endowment for the Arts“, „Mondriaan Fund“, Lietuvos kultūros taryba ir „Joan Mitchell Foundation“. Jų kūryba recenzuota leidiniuose „Artforum“, „Revista“, „Agenda Magazine“ ir „Hyperallergic“. Leidykla „Mousse Publishing“ neseniai išleido dueto knygą „Deposition“, skirtą jų bendradarbiavimui su Danieliu de Paula. Benedict ir Rueteris dalyvavo daugybėje tarptautinių rezidencijų, tarp jų – „Rupert“, „Banff Centre“, „Jan van Eyck Academie“, „Headlands Center for the Arts“ ir „Air Berlin Alexanderplatz“. Menininkų duetas šiuo metu gyvena ir dirba Amsterdame bei Berlyne.

Monika Kalinauskaitė (Monika Kalin) – Vilniuje gyvenanti rašytoja ir kuratorė. Jos tekstai skelbti literatūros leidiniuose, parodose, kataloguose, Lietuvos ir tarptautinėse meno publikacijose. Šiuo metu ji dirba kuratore LNDM Radvilų rūmų dailės muziejuje ir gilinasi į šiuolaikines Lietuvos menininkių meno praktikas nuo 2000 metų.