Konferencija skirta menininkų darbo ir jo sampratų pokyčiams, kurie prasidėjo plyšus Geležinei uždangai ir atkūrus demokratijas Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Rytų bloko šalys, ypač buvusios SSRS narės, suskubo perimti meno praktikas ir įsilieti į meno istoriją, kurią praleido kontroliuojant ir cenzūruojant dabar jau žlugusiems režimams. Suklestėjo naujos meno formos ir strategijos (performansai, instaliacijos, intervencijos į viešąją erdvę, bendradarbiavimo praktikos, medijų menas), o konceptualumas ir organizavimo gebėjimai tapo vis svarbesni, neretai netgi nustelbė menininko profesinius įgūdžius. Darbo tema, kuri socialistinėse šalyse buvo viena iš labiausiai politizuotų ir kontroliuojamų vaizduojamojo meno temų, daliai menininkų, siekusių atspindėti naujas ekonomines, politines ir socialines sąlygas, vėl tapo meninės praktikos tema. Ši savimonė regima tiek naujame požiūryje į darbo temą meno kūriniuose, tiek meninio darbo organizavimo būdų kritinėse refleksijose.
Nors konferencijoje daugiausia dėmesio skiriama meno ir darbo santykiams Rytų ir Vidurio Europos šiuolaikiniame mene nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio, tačiau ji peržengia šias laiko ir geografines ribas. Naujos meninio darbo formos ir reikšmės skatina ieškoti palyginimų ar teorinių įtakų kitose ekonominėse, politinėse ir kultūrinėse aplinkose. Konferencijoje dalyvaujantys tyrėjai, doktorantai ir menininkai kelia klausimus apie meno ir darbo santykį, jo istorijas konkrečioje šalyje ar regione ir jo ateitis globalios rinkos valdomame pasaulyje, kuriame sparčiai plėtojami DI technologijos ne tik duoda naujus įrankius, bet keičia daugelį metų galiojusias kūrybinio darbo sampratas. O tai savo ruožtu skatina permąstyti socialinį menininko vaidmenį vis stiprėjančių politinių, socialinių ir ekologinių krizių laikais.