Specialus „Judančių vaizdų Sapiegų rūmuose“ seansas rengiamas bendradarbiaujant su vasaros kino peržiūrų ir renginių ciklu „Gilios upės tyliai plaukia“. Linos Lapelytės naujausi kūriniai bus rodomi Vilniaus geležinkelių muziejaus Bėgių parko angare (Pelesos g. 10).
Tarp Vilniaus ir Londono kurianti Lina Lapelytė savo meninę praktiką, kuri yra glaudžiai susijusi su muzikos kompozicija ir garsu, grindžia performanso, kaip pagrindinės raiškos priemonės, principais. Jos kūriniuose kritiškai apmąstomi popkultūros konstruktai, lyčių normos ir kolektyvinė atmintis – ypač nostalgija.
Programa:
„Kalba“ (The Speech) | 2024 | 21 min.
Pastaraisiais metais daug dėmesio skirdama kalbai, Lina Lapelytė tyrinėja jos ribas. Kalba jai vis dažniau pasirodo kaip manipuliacijos priemonė, todėl menininkė ieško alternatyvių bendravimo formų – rūpesčio, dėmesingumo kitam, nežmogiškai gyvybei ir aplinkai. Specialiai „Festival d’Automne à Paris“ sukurtame kūrinyje „Kalba“ Lapelytė imasi radikalaus sprendimo – visiškai atsisako lingvistinių nuorodų. Beveik šimtas Paryžiaus vaikų kuria gyvą garso skulptūrą, mėgdžiodami gyvūnų garsus. Kūrinys reflektuoja kalbos ribotumą, žmogaus trapumą, empatiją, mėgdžiojimą kaip pažinimo formą ir neišgirstus marginalizuotų grupių balsus. Iš pirmo žvilgsnio žaismingas performansas atskleidžia besiformuojančią vaiko savivoką, kurioje riba tarp „aš“ ir „kitas“ dar nėra aiški. Lapelytės subtili, efemeriška intervencija kviečia įsiklausyti į pažįstamų ir abstrakčių garsų sukurtą chimerišką chorą – pirmapradžio pasaulio viziją.
„Kai tamsu – mes žaidžiam“ (In the Dark, We Play) | 2025 | 36:36 min.
Šį konkrečiai vietai skirtą performatyvų videokūrinį Lina Lapelytė kūrė drauge su Nouria Bah, Anat Ben-David, Angharad Davies, Sharon Gal, Rebecca Horrox ir Martynu Norvaišu. Jų bendras darbas, filmuotas „The Cosmic House“ – postmodernios architektūros manifestu laikomame buvusiame Charleso Jenckso name Londone – šią erdvę paverčia gyva scena, kurioje susitinka garsas, architektūra ir istorija.
Remiantis Williamo Stoko kūriniu „Kultūros istorijos frizas“, kuriame vaizduojama mąstytojų virtinė nuo Imhotepo iki Hannah’os Arendt, kūrinyje „Kai tamsu – mes žaidžiam“ apmąstoma nuolatinė žmonijos prasmės paieška. Tačiau, užuot siūlius didingas naratyvines struktūras, čia pirmenybė teikiama asmeniškumui, kasdienybei ir poetiškumui.
Muzikinių ir performatyvių vaizdo fragmentų serijoje tyrinėjamos kosminės ir filosofinės temos, priešpriešinant intelektualiąją patirtį jutiminei, o istorinę – šiuolaikinei. Atlikėjai juda erdvėje tarsi kiekvienas savo orbitoje: kartais stabtelėdami ties simbolinėmis detalėmis, kartais prabėgomis atlikdami kokį nors gestą. Taip kuriamas buvimo, dėmesio ir dviprasmybės ritmas.
Filmai rodomi originalo kalba su lietuviškais subtitrais.
Bendra programos trukmė – 57 min.
Dalyvavimas nemokamas.
Lina Lapelytė į savo kūrybą įtraukia tiek profesionalius, tiek neprofesionalius atlikėjus, tyrinėdama vokalinės raiškos galimybes įvairiose muzikos tradicijose – nuo populiariosios muzikos iki operos. Šie performatyvūs dainavimo veiksmai kuriami kaip kolektyvinės, jausminės patirtys, nagrinėjančios pažeidžiamumą, balso raišką ir nutildymo mechanizmus, egzistuojančius socialinėse bei kultūrinėse struktūrose.
Lapelytės darbai buvo pristatyti: „Festival d’Automne“ / „Bourse de Commerce“ Paryžiuje (2024); „Public Art Munich“ (2024); „Wiener Festwochen“ (2023); FRAC Nante (2022); „Lafayette Anticipations“ Paryžiuje (2022); SPACE Londone (2022); Gherdëinos bienalėje (2022); „Zürcher Theater Spektakel“ (2022); „Haus der Kunst“ Miunchene (2021); 13-ojoje Kauno bienalėje (2021); BAM Niujorke (2021); MOCA Los Andžele (2021); „Kunstenfestivaldesarts“ Briuselyje (2021); „Tai Kwun“ Honkonge (2021); „Glasgow International“ (2021); „RIBOCA2“ Rygoje (2020); „Fondation Cartier“ Paryžiuje (2019); Venecijos bienalėje (2016, 2019); CCA Ujazduvo pilyje Varšuvoje (2018); „Rupert“ Vilniuje (2017); Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje (2017); „Moderna Museet“ Malmėje (2017); FIAC Paryžiuje (2017); ir „Focal Point“ galerijoje.