Grandma’s Grammar

Dokumentiniame ir eksperimentiniame kine gausu močiučių. Filmų programa „Grandma’s Grammar“ („Močiutės gramatika“) siekia atkreipti dėmesį į įvairius jų vaidmenis istorinėje bei šiuolaikinėje kino praktikoje. 

Močiučių vaidmuo yra daugialypis – jos yra savotiški archyvai ir žiūros taškai, leidžiantys geriau suprasti skirtingas bendrystės, solidarumo bei giminystės formas. Jos yra privilegijuotos liudytojos, istorijos kūrėjos ir moterų patirties perdavimo tęstinumo užtikrintojos. Be to, močiutės figūra modeliuoja alternatyvius suvokimo, mąstymo ir jautimo būdus. 

Močiutės nuo seno yra feministinių filmų šaltinis, įgalinantis mąstyti tarp kartų ir išreikšti santykį su praeities tradicijomis bei laikiškumu, socialiniais ritualais, lyčių ir patriarchato reikalavimų istoriškumu, istorinių traumų ir priespaudos liudijimu. Šiuo požiūriu močiutės figūra taip pat itin konkrečiu, apčiuopiamu būdu parodo tirštą ir susipynusį giminės, paveldėjimo ar paties pasakojimo perdavimo procesą. Ką pasakoja močiutė? Ir ką ji atsisako pasakoti? Tokie klausimai jau seniai įkvepia feministinę istoriografiją ir lyčių bei rasių subjektyvumo teorijas, ypač atsižvelgiant į tai, kad iš kartos į kartą perduodamos žodinės tradicijos ir įkūnytos žinios nuo seno palaiko alternatyvius pasakojimus apie istoriją ir Istoriją.

Vienas iš neišsakytų feministinės istorijos troškimų yra močiutės ilgesys.

(Peržiūrėta, papildyta ištrauka iš: Elena Gorfinkel, „Cinema of the Grandmother“, Feminist Worldmaking and the Moving Image (sud. E. Balsom ir H. Peleg), MIT, 2022.)

Programoje rodomi Barbaros Hammer, Gunvor Nelson, Chiemi Shimados ir Emilijos Škarnulytės filmai. „Grandma’s Grammar“ pristatys jos kuratorė Elena Gorfinkel. Renginys vyks anglų kalba.

Elena Gorfinkel yra kino tyrėja ir kritikė, Londono karališkojo koledžo kino studijų programos lektorė. Jos tyrimai, tekstai ir sudaromos filmų programos sutelktos į nepriklausomą, avangardinį ir eksperimentinį kiną bei moterų kino praktikas. Tarp naujausių jos knygų – „Wanda“ („Bloomsbury“ / BFI), „The Prop“ (su Johnu Davidu Rhodesu; „Cutaways“, „Fordham“) ir „Lewd Looks: American Sexploitation Cinema in the 1960s“. Gorfinkel taip pat yra viena iš leidinių „Global Cinema Networks“ („Rutgers“) ir „Taking Place: Location & the Moving Image“ („Minnesota“) sudarytojų. Ji pelnė Andy Warholo fondo meno rašytojų stipendiją už rengiamą knygą apie „išsekimo kiną“ (angl. cinemas of exhaustion). Jos kino kritikos straipsniai publikuoti tokiuose leidiniuose ir platformose kaip „Criterion“, „MUBI Notebook“, „Sight & Sound“, „Cinemascope“ ir „Art Monthly“.

„Raudonasis poslinkis“

Gunvor Nelson / 1984 / Švedija / 50 min.

„Raudonasis poslinkis“ – tai filmas, svyruojantis tarp ekstremalaus artumo ir nutolimo, tyrinėjantis namų interjerus, apčiuopiamas detales ir kintančią kartų dinamiką. Nelson, jos dukra Oona ir Oonos močiutė Carina Grundel vaidina šeimos narius. Dar dvi aktorės įkūnija motinos ir dukters santykį praeityje. Jas susaisto itin stambaus plano ir tolimą planą rodančių kadrų seka, kurioje matyti rankos, tvirtai laikančios ir prižiūrinčios, raukšlėtas kūnas, poliruotas sidabras, vaizdai pro langą, rezonuojantys laiko ir atminties, ritualų ir įpročių fragmentai. Tarp dviprasmiškų patarlių ir lengvų pokalbių nuotrupų girdime Edith Kramer, skaitančią ištraukas iš Calamity Jane XIX a. pabaigoje daugiau nei du dešimtmečius rašytų laiškų, kuriuose ji apgailestauja dėl atšalusių santykių su dukra: „Metai pralėkė…“ Šiame daugialypiame kūrinyje apie ryšį tarp kartų Jane sielojimasis atskleidžia motinystės psichologinę naštą platesniame laiko horizonte.

„Regos nervas“

Barbara Hammer / 1985 / JAV / 16 min.

Barbara Hammer, naudodama kino kūrimo technologijas atskleidžiančią meninę raišką, leidžia žiūrovui fiziškai pajusti empatiją. Hammer teko apgyvendinti savo vis sunkiau sergančią, beveik apakusią senelę Aną slaugos namuose. „Regos nervo“ vaizdai, manipuliuojami naudojant optinio žingsninio spausdinimo (step-printing), kartojimo ir perfotografavimo techniką, ištęsia, sustabdo ir filtruoja akimirkas, kurias Hammer patyrė su savo senele slaugos namų kambariuose ir koridoriuose, persmelktuose atminties ir blausos, atsiminimo ir dezintegracijos įtampų. Siekdama padaryti jų tarpusavio ryšį apčiuopiamą, Hammer vieną ant kito kloja suvokimo, kūno ir psichikos sluoksnius, atkurdama savo senelės jutiminę patirtį ir blėstantį regėjimą per išskaidytą materialumą.

„Aldona“

Emilija Škarnulytė / 2013 / Lietuva / 16 min.

Filmas „Aldona“ atskleidžia kolektyvinės ir asmeninės istorijos sankirtą, kurioje įpaminklintos abstrakčios ideologijos vėl susitinka su jų paveiktais istoriniais subjektais. Dėl Černobylio atominės elektrinės avarijos 1986 m. Aldona staiga prarado regėjimą. Škarnulytė apmąsto savo močiutės kelionę į Grūto parką Druskininkuose, kur beveik šimtas po komunizmo žlugimo iš Lietuvos miestų aikščių pašalintų sovietmečio paminklų tapo skulptūrų sodo dalimi. Bendraudama su materializuota praeitimi Aldona rankomis palengva čiuopia fizinius milžiniškų atvaizdų paviršius, o prisilietimus dar labiau sulėtina nebylios akistatos.

„Chiyo“

Chiemi Shimada / 2019 / Japonija, JK / 13 min.

„Chiyo“ – tai poetiškas kūrinys, įamžinantis anūkės apsilankymo pas senelę ritualą. Filme užfiksuotas ne tik šiltas Shimados močiutės subjektyvumas, bet ir Jašio priemiesčio, kuriame ji gyvena, aplinka: kasdienis eismas, vasaros vakaro mugė, budistų ritualas ir fejerverkų blyksniai. Močiutės ir anūkės pokalbio nuotrupos nukrypsta prie to, ką senolė mato savo sapnuose: „Sapnai ilgai neužsibūna, jie staiga nutrūksta.“ Shimados kamera stebi močiutę, judančią su vaikštyne nuo darbo ir laiko naštos sulinkusia nugara. „Chiyo“ vaizdams būdingas nenumaldomas neapsakomumas – tiek sekant liniją erdvėje brėžiančius smilkalų dūmus, tiek klausantis guodžiančio miegančios senelės alsavimo. „Sapnuose galiu ilgai vaikščioti.“

Bendra filmų rodymo trukmė: 1 val. 35 min.