Sapiegų rūmų audiogidas

Kairėje greta langų stovi medinis suolas, galite ant jo atsisėsti. Šis suolas pagamintas iš autentiškų ligoninės laikotarpį rūmuose menančių lubų sijų. Pakėlę akis į lubas tokias sijas ir matote. Apsidairius aplink, sienose matyti nevienalytis mūras, tinko ir dažų sluoksniai, neretai iškapoti skirtingo dydžio skylutėmis – tokie iškapojimai padėdavo pašiaušti paviršių tepant naują tinko sluoksnį, keičiant dekorą.

Pasisukę į dešinę, durų angos dešinėje galite pamatyti susijungiančius XVII amžiaus pradžios ir pabaigos mūro sluoksnius. Bene ankstyviausią, XVII amžiaus pirmosios pusės mūrą atpažinsite iš rusvo skiedinio, kuriame tarsi varškės gabalėliai pabirę neišdegusių kalkių likučiai. Aukščiau, tinke ties lubomis matomi mėlyno dekoro fragmentai ir palei grindis beveik juoda spalva nudažyti ploteliai žymi XIX amžiaus pradžios, klasicistinį dekorą. Dar žemiau, grindyse palei sieną – upiniai akmenukai, atskiriantys istorinius autentiškus sienų sluoksnius nuo šiuolaikinių grindų. Rūmuose istorija susitinka šiuolaikybę.

Sakoma, kad į fontaną įmesta smulki moneta padeda surasti laimę ir užtikrina sugrįžimą į tą pačią vietą. Tad prieš jūsų akis, po skaidriu gaubtu – Dariaus Žiūros „Lydinys“, sukurtas iš įvairiausių šalių ir skirtingo metalo monetų, surinktų fontanuose.

Kurdamas pirmąją kūrinio versiją autorius kreipėsi į metalo meistrą norėdamas šias monetas sulydyti į vientisą lydinį, o, gavęs atsakymą, kad nieko neišeis, atkakliai prašė pamėginti. Ir, kaip matote – vis dėlto išėjo. Atsirado nedidelio stebuklo istorija, netikėtas lydinio švytėjimas, kuris nejučia skatina prilyginti šį kūrinį alchemijos eksperimentams. Pasak menininko, šis kūrinys neegzistuotų, jei žmonės nenorėtų būti laimingi. 

Dviejuose kampiniuose Sapiegų rūmų II aukšto kambariuose įkomponuoti Izos Tarasewicz kūriniai iš pažiūros kuria skirtingas nuotaikas. Čia, Pietinėje galerijoje, romiai nuo lubų svyra javų ir žalvario kasos, panašios į puošnius kandeliabrus, subtiliai švytinčius saulės šviesoje. Greta jų – žalvario kompozicija, primenanti galvą švelniai glostančias plaštakas ar ištaigingą galvos apdangalą, o apačioje – akį traukiantys ochros milteliai, supilti į dėžutes.

Menininkei buvo svarbu savo darbuose apmąstyti modernybę, technologinį progresą, ekologinę situaciją, liaudies tradicijas, Lenkiją ir kitas šalis krečiančias politines ir socialines suirutes. Tik įpusėjus kurti išsprogo Rusijos ilgai rengta plataus masto invazija į Ukrainą. Tad žemės ūkio padargai bei javai skulptūrose nurodo ne tik į menininkės gimtojo krašto, Balstogės užmiesčio Palenkės regione, istoriją ir didžiulio masto pramonę, bet ir į Ukrainos javų eksporto krizę bei jos aidus Lenkijos pasienyje. Jos kuriami futuristinių mechanizmų įvaizdžiai dera su žemdirbystės ir liaudies šokio cikliškumu, gyvybės atsinaujinimo po katastrofos idėja.

Žvilgsnis į šiaurinę rūmų pusę nuves prie kito Tarasewicz kūrinio – rūstaus barikadą primenančio kryžiaus keturpirščiais grebėstais, panašiais į žemės ūkio padargus, kuris, atrodo, grasina sujudėti ir ką nors sugriebti, nugriauti ar bent užkirsti kelią. 

Ir viename, ir kitame kambaryje skulptūros atrodo sustingusios, bet pasiruošusios judėti: vienu atveju – pulti arba dirbti, o kitu – šokti, suktis. Bet atidi akis ir tariamų kandeliabrų žvilgesyje pastebi sustirusius, suriestus plieno pirštus išsišovusiais krumpliais. Tai iš žmogaus valios išsilaisvinusios, nors žmogaus formą vis dar primenančios mašinos, sukurtos gyventi savarankiškai. 

Įėję į tamsų kambarį ekrane matote keistą gyvūną. Įsiklausykite. (5 sekundžių pauzė) Išgalvotas triušį ar antį primenantis padaras rodosi tuoj iškvėps savo paskutinį atodūsį. Menininko Miljohno Ruperto videofilmas „Janas“ yra nuoroda į senovės romėnų dievą, vartų globėją, žymintį tarpinę būseną tarp priešybių – pradžios ir pabaigos, karo ir taikos, gyvenimo ir mirties. Janą įkūnija populiarios optinės iliuzijos veikėjas ančiatriušis, žaismingas optinis įrankis, parodantis, kad mūsų žvilgsnis nėra pasyvus vaizdinės informacijos priėmėjas, o aktyvus jos kūrėjas. Priklausomai nuo žvilgsnio sutelkimo taško, ančiatriušio atvaizde galima atpažinti arba antį, arba triušį, tačiau niekada abiejų vienodu raiškumu. 

Kambarį užpildanti nejauki ir neišvengiama akistata su netikra ir nesibaigiančia ančiatriušio mirtimi primena apie mūsų patyrimo daugialypumą – kad ir kaip gyvenime kliautumės racionaliais vertinimais ir susitarimais, tam tikrais atvejais darome jiems išimtis ir į negyvus daiktus reaguojame kaip turinčius gyvybę.

Ant sienos išryškėja blausia šviesa apšviesti gamtoje neegzistuojančių augalų atvaizdai. Menininkai Miljohnas Ruperto ir Ulrikas Heltoftas kompiuterinės grafikos kūrimo priemonėmis detaliai atvaizdavo Telšiuose gimusio Vilfrido Voiničiaus rankraštyje aptiktus augalų atvaizdus keturiais metų laikais. Vos už delną didesnis 240-ies puslapių neiškoduojamas rankraštis trikdo ir šiandienos mokslininkus. Paslaptingas tekstas ir piešiniai lieka mįsle. Vieni mano, kad knyga yra unikali muzikos užrašymo sistema, kiti – kad tai senovinis pokštas ar XIX a. klastotė. 

Šie du kūriniai kalba apie istorijos ir informacijos faktinį bei emocinį fabrikavimą. Jie primena, kad naujosios technologijos, leidžiančios atskleisti praeities mįsles, yra tos pačios, kuriomis kuriamos vis paveikesnės klastotės.

Parodoje, perteikiančioje gaisrus, dangaus gaisus, sumaištį, ateities ir praeities vizijas, rodomi ir keletas Ritos Olšauskienės tapybos darbų. Juose nutapyti žmonės ilsisi, laisto gėlės, pina vienas kitam kasas. Jų fone plieskiasi savos gaisos, driekiasi dykumos ir karavanai, stiebiasi fantastiškos gėlės. Šilumos ir empatijos atmosfera persmelkti paveikslai tarsi primena, kad ir šiuose rūmuose kažkas kadaise sapnavo.

Esate puošniausiai išlikusioje rūmų erdvėje, Šiaurinėje galerijoje, kurioje atsiskleidžia trijų italų meistrų, dirbusių visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaištystėje, talentai. Žadą atimančias, erdvias rūmų patalpas suprojektavo architektas, inžinierius ir artilerijos pulkininkas Giovanni Battista Frediani. Iš arkinių langų kraštų į jus žvelgiančius veidus ir kitus dailius stiuko lipdinius sukūrė skulptorius ir architektas Giovanni Pietro Perti. Spalvingas freskas su balkonėliuose bendraujančiais žmonėmis, egzotiškais paukščiais ir instrumentais, manoma, nutapė tapytojas Michelangelo Palloni. Šioje galerijoje XVII–ojo amžiaus pabaigoje galėjo vykti puotos, o XIX amžiuje erdvė padalinta į du aukštus – taip funkcionaliau panaudotos tuometinės ligoninės patalpos. Aúkštų perdangų pėdsakus galite matyti nuniokotose freskų dalyse. Įsižiūrėkite į freskose vaizduojamų žmonių veidus, ko jiems trūksta?

Prieš jūsų akis – Petro Mazūro šešių skulptūrų ciklas, kurį galima apibendrinti kaip variacijas raitelio tema. Žvelgiant į šiuos kūrinius įmanu suprasti, kad menininkui raitelis yra plastinių paieškų, formos, spalvos, medžiagos ir jas veikiančių jėgų santykio žaismės vieta, taip pat kintantis ir vis naujus pavidalus įgaunantis pamatinis Lietuvos žmonių kolektyvinis vaizdinys. 

Mazūras šias skulptūras kūrė lėtai, metai iš metų. Pirma nulipdydavo raitelio figūrą, o vėliau prie jos sugrįždavo ir pridėdavo po naują elementą – ar tai būtų atlikusios mēdžiagos nuo kitos skulptūros, buities daiktai, naujas spalvos sluoksnis ar užrašas. 

Įdėmiau pažvelkite į skulptūras. Ar pastebite įspraustus įrašus: „Pakarviai 1261“, „kad jį kur perkūns trenkt“ ar „koncertina“?

Atkreipkite dėmesį į kiekvieną skulptūrose „įkalintą” raitelį. Kaip jis kinta priklausomai nuo vietos, iš kurios į jį žvelgiate. 

Mazūro skulptūrų cikle raitelio įvaizdis patiria nuolatinę materijos ir reikšmių kaitą, taip simboliškai tapdamas savotiška mūšio vieta tarp skirtingų mūsų visuomenėje egzistuojančių bendros istorijos, dabarties tikslų bei ateities lūkesčių versijų.

„Sveiki žmonės neturi sielos“ – pasak draugų, choreografė Alina Popa buvo pamėgusi šį iš Amazonijos kilusį priežodį, kur tikima, kad siela yra nepastovumas, galia keistis ir virsti kuo nors kitu, ją pažadina tik ligos ar kiti panašūs išgyvenimai. Šį posakį pusiau rimtai, pusiau juokais menininkė prisimindavo priversta grumtis su nepagydoma liga. 

Išgirdusi diagnozę Popa dvejus metus stebėjo, kaip kinta jos santykis su aplinka ir savimi, iš naujo peržvelgė savo menines ir vertybines nuostatas. Užmerkusi akis, ji kurį laiką piešdavo ant krūtinės pasidėtoje užrašų knygelėje. Ranka sekdavo kvėpavimą ir padėdavo jam nurimti, piešdavo įsivaizduojamą kūno formą vadovaudamasi tos akimirkos suvokimu. Tai jai padėjo gyventi su liga – piešimas tapo savotišku šokiu, o piešinių linija – tarsi riba, skiriančia gyvenimą ir mirtį.

Parodoje rodoma tik nedidelė šių piešinių serijos dalis. 

Norėdami vadintis didikais, Sapiegos savo giminės istoriją įprasmino praeityje, dabartyje ir ateityje. Pasirūpinę kilmingu istoriniu protėviu, giminės herbu, strateginėmis santuokomis, valdomų žemių plėtra, bažnytinėmis fundacijomis ir aukštomis valstybinėmis pareigomis XVII amžiaus pabaigoje Sapiegos tapo be galo įtakingi. Net 64 giminės atstovai vyrai skirtingu laiku užėmė aukštas valstybines pareigas. Ši giminė buvo įgijusi aukščiausią įmanomą titulą Europoje – Šventosios Romos imperijos kunigaikščių titulą, kurį iki tol Lietuvoje turėjo tik Radvilos. XVII amžiuje savo rankose Sapiegos laikė Lietuvos iždą, kariuomenę, o priešiškai nusiteikusiems bajorams atimdavo garbės titulus. Galios žaidimų kulminacija tapo 1700–ieji metai. Susibūrusi ginkluota Sapiegoms priešiškų bajorų politinė sąjunga mūšyje ties Valkininkais įveikė Sapiegų kariuomenę, atėmė didelę dalį giminės turtų ir sunaikino iki tol kauptą politinį kapitalą. Konfederatai nusiaubė ir šiuos rūmus, sukapojo Kazimiero Jono Sapiegos surinktą giminės portretų galeriją.

Šiame kambaryje skirtingų menininkų rankose atsiduria Vilniaus gaisro motyvas. Mindaugo Lukošaičio piešinių cikle „Vilnius grafito dulkėse“ vaizduojami ne praeities įvykiai, o slogios ateities vaizdiniai. Piešiniuose matome gaisrų atšvaitus užtemusiame, užpultame šiuolaikiniame Vilniuje. Dega Vilniaus universitetas, Karoliniškės, prietemoje blausiai švyti tuščias kažkieno patalas: gal tai tiesiog tuščias patalas, tiesiog tuščias tamsus kambarys, galbūt jokia nelaimė šių erdvių neaplankė; gal languose atsispindi ne gaisras, o saulėlydis? Šis ciklas sukurtas pirmaisiais plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą mėnesiais. Viename iš piešinių Sapiegų rūmų fone sušvinta nepažįstamas objektas – į miestą nutaikyta raketa? Savo orbita pro Žemę skriejantis dangaus kūnas?

Kambaryje prie lango matote istoriko ir muziejininko Vlado Drėmos sukurtą mįslingą futuristinę viziją – liepsnos liežuvių talžomą Vilnių 2222-aisiais. Šį kūrinį Drėma sukūrė prasidėjus Vilniaus elektrifikacijai – 1928 m. Dalis jo kūrybos buvo skirta Vilniaus temai ir miesto pokyčių studijoms, o Sapiegų rūmus Drėma įtraukė ir į savo garsųjį veikalą „Dingęs Vilnius“.

Viename iš privačių kambarių išlikę dekoro elementai liudija XVII-XVIII amžiaus estetines tendencijas ir pokyčius. Dviejų priešais duris esančių langų angokraščiai papuošti XVII amžiaus pabaigos dekoru, tai – žydinčių gėlių žiedai ir pumpurai, tuo metu itin populiarus kriauklės motyvas. 

Užmūrytame lange nutapytoje XVIII amžiaus freskoje geltoname fone vaizduojama antikinė vaza. Atsistojus priešais, puikiai matyti pirminio piešinio kontūrai: tiesi vertikali linija vazą dalina perpus, priėjus arčiau galima įžiūrėti į tinką įrėžtą piešinio kontūrą, ne visada sutampantį su baigtiniais spalvos kontūrais. 

Kairiajame kampe palei grindis matyti ir baltų porceliano plytelių su mėlynais piešiniais fragmentai. Tokiomis plytelėmis buvo dekoruotas ne vienas rūmų kambarys.

Tai yra viskas, kas išliko viename iš puošniausių privačių kambarių Sapiegų rūmuose.

Tai – Andriaus Arutiuniano sukurtas šešių metrų ilgio muzikos instrumentas „Tu savęs neprisimeni“. Ilgas žalvarinis jo kūnas skleidžia, sustiprina ir pakeičia juo sklindančius garsus, o ištiesintas ar perkeltas kitur jis iškart pamiršta savo ankstesnę formą.

Įsiklausykite. Skamba šiuo instrumentu atliekamas garso kūrinys „Nebijok, tuomet!“. Jame panaudoti burtai ir seni armėnų užkalbėjimai, užrašyti slapta, vilnos vėlėjų sukurta ruštuni kalba. 

Vilnos meistrai pardavinėdami veltinį daug keliavo ir, norėdami apsaugoti savo amato paslaptis, sukūrė slaptą kalbą. Apie ją žinoma iš XIX a. dokumento, kuriame kartu su trumpu žodynėliu buvo užrašyti ir vilnos vėlėjų pasaulį menantys burtai ir užkalbėjimai. Dauguma jų baigiasi žodžiais, panaudotais kūrinio pavadinime – nebijok, tuomet. 

Kūrinį atliko keturi dainininkai, drauge su menininku spėliodami, kaip užkalbėjimai galėjo skambėti originalia forma. Šis kūrinys – tai hipnotinis balso, įtampos ir burtų, saugančių nuo blogio, tyrinėjimas.