Pirmoji institucinė personalinė Nikhilo Vettukattilo paroda „Metai“ žvelgia į paskutinį XX a. dešimtmetį kaip į mūsų dabartį nulėmusį laikotarpį, sekdama svarbiausių geopolitinių įvykių, alternatyvių mikroistorijų, esminių kultūrinių poslinkių ir technologinių proveržių pėdsakais. Paroda sumanyta kaip daugiasensorinė erdvė, aprėpianti įvairias reprezentacijos formas, lemiančias, kaip prisimename ir įsivaizduojame dešimtą dešimtmetį bei istoriją apskritai.
Parodos išeities taškas – videoinstaliacija „Susvetimėjimas“ (2021), sudaryta iš 560 nuskenuotų, apkarpytų fotografijų, atrinktų iš trijų reikšmingų paskutinio XX a. dešimtmečio fotografijų albumų – Sebastião Salgado „Workers: An Archaeology of the Industrial Age“ („Darbininkai. Pramonės amžiaus archeologija“, 1993), Michaelo Kennos „The Rouge“ („Ružas“, 1995) ir Michaelo Schmidto „U-NI-TY“ („VIE-NY-BĖ“, 1996) – bei archyvinės videomedžiagos, kurioje užfiksuota išmaniųjų telefonų gamybos linija Bangladeše. Savo raiška primindamas XX a. 7–8 deš. struktūralistinio ir materialistinio eksperimentinio kino tradiciją, videodarbas sugretina nespalvoto mirgėjimo (flicker) efektą su hard techno ritmais ir taip sukuria intensyvią juslinę patirtį. Stroboskopinis ritmas tampa priemone tyrinėti nykstančius XX a. sunkiosios pramonės, darbo sąlygų ir laisvalaikio leidimo būdų pėdsakus.
Videodarbe taikomi metodai – karpymas, fragmentavimas, archyvų ir rastos medžiagos tyrinėjimas, intensyvi juslinė stimuliacija ir akių nuovargį sukeliantis vaizdų mirgėjimas – pasitelkiami ir naujame įvietintame kūrinyje „Metai“, kurį sudaro ant langų instaliuotas tekstas ir koliažai. Šiuo darbu Vettukattilas toliau kelia klausimą, kaip mes – atskiri individai ir kartu įvairių kolektyvų nariai – patiriame ir fiksuojame laiką. Laiko tėkmės patyrimas ir individo vaidmens istorijoje apmąstymas nuo seno domina menininkus ir menininkes. Imdamasis šios sudėtingos, kone neįmanomos inventorizavimo užduoties, Vettukattilas pasitelkia koliažo – karpymo ir jungimo – techniką kaip priemonę neaprėpiamiems geopolitinio masto informacijos srautams apdoroti, juose palikdamas ir savo paties gestų žymes bei pauzes.
Chronologinė datų ir įvykių išklotinė, tarsi išsami dešimtmečio, kurio pradžioje gimė menininkas, kronika, apjuosia stiklines galerijos duris, tapdama akis svaiginančiu mirguliu. Šis sąrašas – ambicingas ir neaprėpiamas, kaip ir šalia eksponuojama koliažų serija, sudaryta iš dešimto dešimtmečio lietuviškos periodikos iškarpų bei užsienio spaudoje publikuotų vaizdų ir tekstų fragmentų, atspindinčių pasaulio įvykius. Fragmentai atrinkti chronologiškai, tačiau išdėstyti laisvai, todėl judant erdvėje ir klausantis iš gretimos patalpos sklindančio, savitą ritmą diktuojančio „Susvetimėjimo“ garso takelio, atsiveria vis naujos jų konsteliacijos. Taip parodoje dėmesys išskaidomas tarp teksto, vaizdo ir garso, tarsi fizinėje erdvėje vyktų asinchroninis montažas. Norint susieti atskirus elementus ir užpildyti tarp jų esančias spragas, tenka kliautis savo žiniomis, intuicija, polinkiais ir politiniais įsitikinimais. Istorija ir atmintis atsiskleidžia kaip nestabilūs, nuolat ginčijami pagrindai.
Visi šie elementai kartu sudaro vientisą kinematografinę patirtį – menininkas ją sieja su išplėstinio kino (expanded cinema) praktika. XX a. 8 deš. medijų teoretiko Gene’o Youngbloodo išpopuliarintas terminas ne tik dekonstruoja tradicinę filmo sampratą, bet ir atspindi politinės, socialinės, meninės revoliucijos siekį. Youngbloodo teigimu, nenutrūkstamas informacijos srautas ir juslinė perkrova iš esmės pakeitė tradicinius suvokimo procesus. Šiuos pokyčius atliepia išplėstinis kinas, siūlantis daugiasensorinę, tarpdisciplininę patirtį, kurioje skirtingi pojūčiai susilieja į visumą. Šioje parodoje išplėstinis kinas tampa prielaida susieti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo paskira ir nesusiję. Išsklaidydamas kinematografinius elementus fizinėje erdvėje, menininkas efemerišką medijų – spaudos, transliacijų ir skaitmeninių tinklų – visumą paverčia apčiuopiama, tiksliau, juntama infrastruktūra, formavusia mūsų gyvenamąją aplinką tyrinėjamu dešimtmečiu ir tebeformuojančia ją šiandien. „Metai“ kviečia mąstyti pasaulio masteliais.
Lapkritį parodą papildys Sapiegų rūmuose vyksianti „Scenos eksperimentų instituto“ (Institute for Scene Experiments, ISE) sesija. ISE – tai Vettukattilo kartu su kitais menininkais ir menininkėmis įkurta pusiau fiktyvi institucija, analizuojanti, dekonstruojanti ir rekonstruojanti kino scenų elementus, tyrinėjanti alternatyvius pasakojimo, režisavimo, kadravimo ir garso režisūros metodus. ISE sesijos vyksta kaip uždaros grupinės kūrybinės dirbtuvės, kurias fasilituoja menininkas. Jose daugiausia dėmesio skiriama ne užbaigtam meno kūriniui, o struktūroms ir infrastruktūroms, leidžiančioms plėtoti kūrybinį procesą – kurti scenas ir jų sekas, scenarijų ir montažą.
Inesa Brašiškė, Povilas Gumbis
Nikhil Vettukattil (g. 1990 m. Bengalūru, Indijoje) – Osle gyvenantis ir kuriantis menininkas, rašytojas. Savo kūrybinėje praktikoje jis pasitelkia įvairias medijas – garsą, instaliaciją, performansą, tekstą, skulptūrą ir videomeną – ir tyrinėja reprezentacijos būdus, vaizdų kūrimo procesus bei jų santykį su gyvenimiška patirtimi.
Naujausios personalinės parodos: „Speculation“ („Beau Travail“, Stokholmas, 2026); „DECADE“ (AGIT, Berlynas, 2025); „Sparebankstiftelsen DNB stipendutstilling“ („Oslo Kunstforening“, Oslas, 2024; „Kurant Visningsrom“, Trumsė, Norvegija, 2024); „Hothouse Flowers“, („Podium“, Oslas, 2024); „Postproduction“ („Studiengalerie 1.357“, Frankfurtas prie Maino, Vokietija, 2024) ir kt.
Svarbesnės grupinės parodos: „Four Dilations“ (MoMA PS1, Niujorkas, 2025); „Ring of Fire“ („Kistefos“ muziejus, Jevnakeris, Norvegija, 2025); „designofthetimes“, „3236rls / Le Bourgeois“, Londonas, 2025); „ProtoZone16: Hallucinogenesis“ („Shedhalle“, Ciurichas, Šveicarija 2024); „The Institute for Scene Experiments Part VIII“ (Frankfurto prie Maino Goethe’s universitetas, Vokietija, 2023); „The Institute for Scene Experiments Part V“ („Camden Art Centre“, Londonas, 2023) ir kt.
PARODOS KOMANDA
Kuratoriai: Inesa Brašiškė, Povilas Gumbis
Architektūra: Gabrielė Černiavskaja
Koordinavimas: Nunilo Rumbutis, Viktorija Misiulė
Grafinis dizainas: Jonė Miškinytė
Komunikacija: Maksimilianas Opriška, Monika Jagusinskytė, Vėjas Anuškevičius
Produkcija: „Baltic Art Force“
Techninis įgyvendinimas: Jokūbas Čižikas, Antanas Dombrovskij
Vertimas: Paulius Balčytis, Veronika Vasiljeva-Niparavičienė
Tekstų redagavimas: Dangė Vitkienė, Gemma Lloyd
Partneris: galerija „Arcadia Missa“ (Londonas)
Parodos atidarymo rėmėjas: Norvegijos Karalystės Ambasada