Parodos atidarymas vasario 6 d. 18 val.
Supratau, kad kaskart, kai bandydavau kalbėti, mąstyti ar tiesiog būti su savo mintimis, galvoje girdėdavau vien statinį triukšmą. Rašydavau, skaičiuodavau, stebėdavau, išeidavau pasivaikščioti, sėdėdavau namuose, pasakydavau ką nors paprasto, kasdieniško, o fone visada šnypšdavo jis – statinis triukšmas. Ne spengimas ausyse, ne migrena, ne spaudimas kaukolėje, ne kylantis lėktuvas ir ne važiavimas į kalną. Jis buvo aštrus ir grubus – lyg svyruojanti įtampa, nepageidaujamas radijo dažnis, interferencija, pastovus atmosferinis fonas. Keičiau lokacijas, bet jis niekur nedingo: šnypštė kaip šnypštęs. Šnypštimas prasidėjo suvokus, kad visi mano pasakojimai, schemos, kurias braižiau mėgindama suprasti, kas vyksta mano gyvenime, ir istorijos, kurias laikiau fikcija, pasirodė esančios tikros – skausmingai tikros. Tai sudaužė pačią šerdį, širdies branduolį: pro įtrūkius it burbulai ėmė veržtis smulkios dalelės. Ta pati širdis pradėjo pulsuoti tada, kai turėjo išnykt. Prisiminiau, kad, kai iš televizoriaus ar radijo imtuvo sklinda statinis triukšmas, gali būti, kad pagauni dalelytę realaus kosminio mikrobangų fono. Todėl pamaniau, jog triukšmas, kurį girdžiu, turbūt yra Didžiojo sprogimo likutis. Ne mažiau.
Kiekvienas loterijos aparato prizas yra neregimas. Kiekvienas – itin pozityvi dovana, kurią gauti patogu ir paprasta: atsitiktiniais judesiais pagauni putplasčio kamuoliuką su numeriu, perskaitai skaičiaus interpretaciją ir akimirksniu gauni tai, ką gauni.
Intuicija, šnipinėjimo mechanizmai, būrimas, radijas ir žodinė artikuliacija mano statiniame triukšme užima daug vietos. Tikiu, kad esu laisvesnė tada, kai manęs nesaisto artikuliacija ir kalbėjimas. Savo radijo darbuose – ar tai būtų radijo menas, radijo technologijų dėstymas, ar teremino konstravimas ir grojimas šiuo instrumentu – nesu laisva nuo spektro: esu giliai įsitraukusi į grandinę, į spinduliuotę, į obsesinę idėją defetišizuoti savo instrumentus. Iš esmės radijas išmokė mane suprasti orą, išlavino spontaniškumą, dėmesingumą asmeniniam elektriniam potencialui, detalėms ir ženklams, sustiprino intuityvų budrumą. Komunikacija man visada buvo fizinė kova, ir aš nuolat ieškau būdų ją palengvinti.
Tata Frenkel – menininkė ir edukatorė. Gyvena Vilniuje. Tyrinėja „neregimuosius menus“ (unseen arts) – pačios sukurtą terminą, apibrėžiantį jos kūrybinės praktikos visumą, kurią sudaro brėžiniai, radijo ir elektroakustiniai objektai, performatyvūs pasakojimai bei kitos artikuliacijos ir sonifikacijos formos.
2023 m. Frenkel dalyvavo „JCDecaux premijos“ grupinėje parodoje „Mainais į amžius“ Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje ir pelnė pagrindinį prizą. 2024 m. ji taip pat dalyvavo grupinėje parodoje „Exit Elephantine“ Talino kunsthalėje. Tais pačiais metais, reziduodama Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre, ji surengė gyvą koncertą radijo laidai „Grand Synth“, pavadintą „Grand Synth: Frenkel Glöckner Doppler“.
Kuratorius: Edgaras Gerasimovičius
Grafinis dizainas: Jonė Miškinytė
Komunikacija: Giedrė Ivanova, Vėjas Anuškevičius
Edukacijų programa: Tata Frenkel, Laura Misiūnaitė, Goda Damaševičiūtė, Gerda Sokelytė
Vertimai: Emilija Ferdmanaitė
Kalbos redagavimas: Dangė Vitkienė, Gemma Lloyd
Parodos instaliavimo komanda: Jokūbas Čižikas, Antanas Dombrovskij