Sapiegų rūmų pirmo aukšto Šiaurinėje galerijoje pristatoma čekų menininkės Evos Kot’átkovos instaliacijos „Interviu su monstru“(2011) įvietinta versija. Kot’átková savo kūriniuose nagrinėja individo santykį su socialinėmis ir institucinėmis struktūromis, taisyklėmis bei suvaržymais, kurie formuoja mūsų mąstymą, mokymąsi, judėjimą ir kūrybą. Centrinė instaliacijos dalis nukelia lankytojus ir lankytojas į statomo, tačiau niekada nebaigto pastato, skirto žmonėms su negalia, statybų aikštelę, kurioje skamba skirtingoms pozicijoms atstovaujantys balsai. Kūrinyje, paremtame tikromis ir menininkės gimtosios šalies žiniasklaidoje plačiai nuskambėjusiomis istorijomis, gilinamasi į diskriminacijos ir atstūmimo mechanizmus, normatyvumo gniaužtus bei nepagrįstą, inertišką baimę susidūrus su tuo, kas atrodo kitoniška ir nesuprantama. Monstras šiame kūrinyje yra ne „kitas“, o išmokto nerimo ir iracionalių baimių įsikūnijimas.
Eva Kot’átková: „Susipažinkime su monstru. Jis neturi nei daugybės akių ar kojų, nei žvynų ar žnybtų, nei grėsmingų nasrų, besispjaudančių liepsnomis. Ši pabaisa tiesiog ramiai būna čia, su mumis, be jokios ekstravagancijos. Vakarais gulasi su mumis į lovą, įsliuogdama į mūsų sapnus, o anksti ryte vėl tyko mūsų, kad įsitikintų, jog neišeisime iš namų be jos. Ji kartu su mumis formuoja sakinius ir nuomones, nukreipia mūsų žvilgsnį, vertina, lygina ir klijuoja etiketes. Ji įsibrauna į slapčiausias mūsų svajones, troškimus ir jausmus – į viską, kas kuria mūsų santykius ir pasaulio patirtį. Ji bando mums įteigti, jog gyvename pasaulyje, kuris skirtas ne visiems. Pasaulyje, pagrįstame binarine sveiko ir liguisto, normalaus ir kitokio, funkcionalaus ir netinkamo arba nenaudingo logika. Ji kuria spaudimą pritapti ir išstumti kitus. Ji moko bijoti nežinomybės ir visko, kas skiriasi. Išskirtinis judesys, gestas ar garsas beregint diagnozuojamas, taisomas, gydomas. Jei norėtume jos nusikratyti, bent trumpam pabėgti nuo jos įtakos, turėtume pažvelgti į modelius, kuriais grįstas mūsų visuomenės pamatas, ir išjudinti žemę po savo pačių kojomis. Turėtume suvokti, kiek skausmo, diskriminacijos ir kančių kainuoja mūsų gerovė, turėtume prisiimti atsakomybę kaip aktyvi šio pasaulio daugialypio kūno dalis. Pirmiausia galėtume pamėginti praktikuoti svajojimą. Akimirką pasvajokime apie pasaulį, kuriame ši pabaisa nėra visa ko valdovė.“
Instaliaciją papildo naujas, specialiai šiai parodai sukurtas erdvinis koliažas, supintas iš įvairiausių mokomųjų knygų iškarpų. Šiame siurrealistiniame vaizdų rinkinyje, kaip ir pagrindinėje instaliacijoje, Kot’átková atsigręžia į kūnus varžančias bei disciplinuojančias jėgas. Tačiau šie pažeidžiami, fragmentuoti kūnai menininkės vaizduotėje materializuojasi į kolektyvinį kūną, išvengiantį skirstymo į tokias kategorijas kaip silpnas ir stiprus, galintis ir negalintis jausti.
Parodą lydi edukacinė programa, skirta tiek pavieniams lankytojams, tiek moksleivių grupėms. Edukaciniuose užsiėmimuose, ekskursijose ir tekstilės dirbtuvėse siekiama kalbėti apie baimę, kalbos kismą, kolektyvinius ir asmeninius išgyvenimus, analizuoti įvairių žmonių patirtis ir jų vietą visuomenėje. Daugiau informacijos apie programą rasite Sapiegų rūmų svetainėje.
Eva Kot’átková (g. 1982 m. Prahoje) baigė magistro studijas Prahos dailės akademijoje ir apgynė daktaro disertaciją Prahos meno, architektūros ir dizaino akademijoje. Menininkė yra platformos „Institute of Anxiety“ („Nerimo institutas“) bendraįkūrėja. Ši platforma skatina menininkų, teoretikų ir aktyvistų bendradarbiavimą, suvokiant nerimą kaip socialinių, politinių, ekonominių ir ekologinių jėgų poveikio rezultatą. Platforma vadovaujasi požiūriu, kad prie pozityvių permainų veda ne tik struktūrinių pokyčių siekis bei sistemos kritika, bet ir įvairios dalijimosi apraiškos.
Menininkės kūryba buvo pristatyta personalinėse parodose:
instaliacija „Nelaisvėje gyvenančios žirafos širdis yra dvylika kilogramų lengvesnė“ („The heart of a giraffe in captivity is twelve kilos lighter“, kuratorė Hana Janečková) 60-ojoje Venecijos bienalėje (2024), galerijoje „Nottingham Contemporary“ (2023), Prahos nacionalinėje galerijoje (2022–2023), Šarlotenborgo kunsthalėje (2019), Milano „Pirelli HangarBicocca“ fonde (2018), Kembridžo MIT „List Visual Art Center“ Masačusetse (2015), „Modern Art Oxford“ Oksforde (2013) ir kitur. Kot’átková taip pat dalyvavo „documenta“ Kaselyje (2022), 16-ojoje Stambulo bienalėje (2019), Džakartos bienalėje JIWA (2017), „Sonsbeek’16“ Arnheme (2016), „New Museum“ trienalėje Niujorke (2015), 55-ojoje Venecijos bienalėje (2013), 18-ojoje Sidnėjaus bienalėje (2012) ir 11-ojoje Liono bienalėje (2011).
Šiaurinės galerijos parodų programą kuruoja ir koordinuoja:
Inesa Brašiškė, Edgaras Gerasimovičius, Povilas Gumbis
Grafinis dizainas: Jonė Miškinytė
Komunikacija: Giedrė Ivanova, Luka Jefremovaitė
Edukacijų programa: Laura Misiūnaitė, Ieva Baltrėnaitė-Markevičė, Goda Damaševičiūtė, Saulė Noreikaitė, Gerda Sokelytė
Vertimai: Paulius Balčytis, Alexandra Bondarev
Kalbos redagavimas: Dangė Vitkienė, Gemma Lloyd
Parodos instaliavimo komanda: Antanas Dombrovskij, Merkys Žebrauskas
Sapiegų rūmų vadovė: Gintautė Žemaitytė
Tekstilės objektai: Iva Zemanová, Lena Tajerová, Dana Koťátková
Garso režisūra: Arturas Bumšteinas
Atlikimas: Dovydėlis, Gabrielė Griciūtė, Jaša, Darius Jurevičius, Raimundas Kaminskas, Monika Lipšic, Paulius Markevičius, Gediminas Rimeika, Vida Rimkė, Ieva Rižė
Architektūra: Dominik Lang, Vladas Suncovas
Architektūros įgyvendinimo komanda: Mantas Girskas, Svajūnas Girskas, Remigijus Jančauskas, Vaidotas Juršėnas, Vytautas Keršys, Tomas Šapnagis
Partneriai: Čekijos Respublikos ambasada, galerija „Hunt Kastner“
Informaciniai rėmėjai: 15min, Žmonės, ŠMC ir SR mecenatas Reefo
Dėkojame: Kipras Garla, Greta Gritėnaitė, Virginija Januškevičiūtė, Kacha Kastner, Zuzana Kolouchová, Vsevolod Kovalevskij, Viktorija Mištautaitė, Viktoras Musteikis, Vít Novák, Michal Novotný, Dalius Sabaliauskas, Indrė Širvinskaitė, Veronika Vasiljeva-Niparavičienė, Vojtěch Zavadil, MeetFactory, Vilniaus muziejus, Slaugos centras „Gemma“