Apie parodą
Sapiegų rūmų pirmo aukšto Šiaurinėje galerijoje pristatoma čekų menininkės Evos Kot’átkovos instaliacijos „Interviu su monstru“ (2021) įvietinta versija. Kot’átková savo kūriniuose nagrinėja individo santykį su socialinėmis ir institucinėmis struktūromis, taisyklėmis bei suvaržymais, kurie formuoja mūsų mąstymą, mokymąsi, judėjimą ir kūrybą. Centrinė instaliacijos dalis nukelia lankytojus ir lankytojas į statomo, tačiau niekada nebaigto pastato, skirto žmonėms su negalia, statybų aikštelę, kurioje skamba skirtingoms pozicijoms atstovaujantys balsai. Kūrinyje, paremtame tikromis ir menininkės gimtosios šalies žiniasklaidoje plačiai nuskambėjusiomis istorijomis, gilinamasi į diskriminacijos ir atstūmimo mechanizmus, normatyvumo gniaužtus bei nepagrįstą, inertišką baimę susidūrus su tuo, kas atrodo kitoniška ir nesuprantama. Monstras šiame kūrinyje yra ne „kitas“, o išmokto nerimo ir iracionalių baimių įsikūnijimas.
Eva Kot’átková: „Susipažinkime su monstru. Jis neturi nei daugybės akių ar kojų, nei žvynų ar žnybtų, nei grėsmingų nasrų, besispjaudančių liepsnomis. Ši pabaisa tiesiog ramiai būna čia, su mumis, be jokios ekstravagancijos. Vakarais gulasi su mumis į lovą, įsliuogdama į mūsų sapnus, o anksti ryte vėl tyko mūsų, kad įsitikintų, jog neišeisime iš namų be jos. Ji kartu su mumis formuoja sakinius ir nuomones, nukreipia mūsų žvilgsnį, vertina, lygina ir klijuoja etiketes. Ji įsibrauna į slapčiausias mūsų svajones, troškimus ir jausmus – į viską, kas kuria mūsų santykius ir pasaulio patirtį. Ji bando mums įteigti, jog gyvename pasaulyje, kuris skirtas ne visiems. Pasaulyje, pagrįstame binarine sveiko ir liguisto, normalaus ir kitokio, funkcionalaus ir netinkamo arba nenaudingo logika. Ji kuria spaudimą pritapti ir išstumti kitus. Ji moko bijoti nežinomybės ir visko, kas skiriasi. Išskirtinis judesys, gestas ar garsas beregint diagnozuojamas, taisomas, gydomas. Jei norėtume jos nusikratyti, bent trumpam pabėgti nuo jos įtakos, turėtume pažvelgti į modelius, kuriais grįstas mūsų visuomenės pamatas, ir išjudinti žemę po savo pačių kojomis. Turėtume suvokti, kiek skausmo, diskriminacijos ir kančių kainuoja mūsų gerovė, turėtume prisiimti atsakomybę kaip aktyvi šio pasaulio daugialypio kūno dalis. Pirmiausia galėtume pamėginti praktikuoti svajojimą. Akimirką pasvajokime apie pasaulį, kuriame ši pabaisa nėra visa ko valdovė.“
Instaliaciją papildo naujas, specialiai šiai parodai sukurtas erdvinis koliažas, supintas iš įvairiausių mokomųjų knygų iškarpų. Šiame siurrealistiniame vaizdų rinkinyje, kaip ir pagrindinėje instaliacijoje, Kot’átková atsigręžia į kūnus varžančias bei disciplinuojančias jėgas. Tačiau šie pažeidžiami, fragmentuoti kūnai menininkės vaizduotėje materializuojasi į kolektyvinį kūną, išvengiantį skirstymo į tokias kategorijas kaip silpnas ir stiprus, galintis ir negalintis jausti.
Parodą lydi edukacinė programa, skirta tiek pavieniams lankytojams, tiek moksleivių grupėms. Edukaciniuose užsiėmimuose, ekskursijose ir tekstilės dirbtuvėse siekiama kalbėti apie baimę, kalbos kismą, kolektyvinius ir asmeninius išgyvenimus, analizuoti įvairių žmonių patirtis ir jų vietą visuomenėje. Daugiau informacijos apie programą rasite Sapiegų rūmų svetainėje.
