„Artists’ Film International 2026: Galios formos“

Sapiegų rūmai, trečius metus iš eilės dalyvaujantys AFI, pristato menininkės Ievos Kotrynos Ski kartu su Akvile Kabašinskaite inicijuotą tęstinį projektą „Video News“. Jis jungia skirtingose vietose esančius žmones per tęstinį vaizdo pokalbį – be komentarų ir žodžių. Kartkartėmis vaizdo įrašai jungiami beveik be montažo, išlaikant originalią seką, kuria jie buvo siunčiami per „WhatsApp“. Iš viso sukurta 17 vaizdo įrašų, vėliau paskelbtų „YouTube“ kanale @videonews.ongoingproject1933. Tačiau 17-asis iki šiol nebuvo viešintas. Pokalbis vyko 2018–2020 metais, nors „Video News“ retkarčiais vis dar atsinaujina ypatingomis progomis.

„Video News“ dalyviai ir dalyvės: Ieva Kotryna Ski, Akvilė Kabašinskaitė, Ignė Narbutaitė, Deniz Inceoglu, Lukas Brašiškis, Viltė Bražiūnaitė, Mark Prendergast, Cihangir Cakar, Ignė Smilingytė, Noriko Satoi, Milda Januševičiūtė, Yasemin Szawlowski.

Filmas „Rani lietaus lašai“ grįstas pandžabų meilės istorijos „Hyr ir Randža“ veikėja, tragiška figūra Hyr. Arif ją naujai įsivaizduoja kaip Hyrą – gyvenimo iššūkius sprendžiančią motiną, dėl potvynio netekusią namų ir priverstą kartu su dukra persikelti į daugiabutį Škotijoje. 

Iš šios hibridinės fantazijos Arif kuria daugialypį pasakojimą apie motiną ir dukrą, skirtingai ir netolygiai prisitaikančias abejingoje, priešiškoje aplinkoje. Pasakojimo pagrindas – pačios Aqsos Arif atvykimo iš Pakistano į Jungtinę Karalystę istorija. Iš pradžių jos šeima buvo įkurdinta daugiaaukščiame municipaliniame daugiabutyje Glazgo Sautsaido rajone, „Prospecthill Circus“ gyvenamajame kvartale. Po kelerių metų vietos valdžia šeimą vėl perkėlė, užleisdama pastatą 2006 m. „Sony Bravia“ televizoriaus reklamos „Paint“ filmavimui. Ekstravagantiškai reklamos kampanijai panaudota 1 500 sprogstamųjų užtaisų ir 70 000 litrų dažų. Jonathano Glazerio režisuota reklama tapo ikonišku reginiu, o jos biudžetas, kaip pranešama, siekė 2 mln. svarų sterlingų. Pastato gyventojai, daugiausia darbininkai, pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai, buvo iškeldinti į kitus Glazgo daugiaaukščius. 

Filmas „Rani lietaus lašai“ atskleidžia didžiulį kontrastą tarp pasauliui skirto reginio ir už kadro likusios realybės, supančios jo paveiktą bendruomenę.

Mila Turajlić ne vienus metus tyrinėjo Jugoslavijos kino reportažų archyvus, bendradarbiaudama su Jugoslavijos prezidento Tito operatoriumi Stevanu Labudovićiumi, filmavusiu jo keliones po Afriką ir Aziją audringais Neprisijungimo judėjimo susikūrimo laikais. Kūrėja kviečia žiūrovus pasinerti į seniai užmirštus arba iki šiol neregėtus vaizdus ir panagrinėti jų vaidmenį vizualinėje kovoje, kurios metu kinas suteikė balsą iš kolonizacijos išsilaisvinusioms šalims.

Mila Turajlić kuria vaizdų derinius gyvai scenoje montuodama vaizdo įrašus (angl. VJaying). Sugretindama naujai atrastus vaizdus, žodines istorijas, garso įrašus ir asmeninių archyvų medžiagą, ji imasi iššūkio suteikti balsą politiniams projektams. Gyvai atliekama vaizdų archeologija atveria erdvę, kurioje kartu su publika tyrinėjama fragmentiškumo poetika.

Thaís Muniz filme „Aitvarų baletas“ vaizduojamas kassavaitinis aitvarų leidėjų ritualas Abaeté kopose, saulėlydžiai ir švelnūs vėjai, vyraujantys Brazilijos Salvadoro miesto Itapuã vietovėje. Meistriškai šokdindami aitvarus, bendruomenės nariai suaktyvina svarbią fizinę ir simbolinę erdvę afrikiečių ir autochtonų palikuonių atminčiai – protėvių teritoriją, kurioje jau šimtmečius praktikuojamos gyvosios dvasinės praktikos.

„Aitvarų baletas“ atskleidžia urbanizacijos grėsmę afrikiečių ir autochtonų palikuonių teritorijoms Brazilijoje bei pabrėžia sutarimo su gamta ir žaismės suaugusiųjų gyvenime – revoliuciniam pasipriešinimui prilyginamų praktikų – svarbą. Menininkė šiuo filmu siekia atskleisti, kaip bendruomenė suteikia balsą vietos aktyvistams.

Pasitelkdama įvairias medijas, Thaís Muniz savo praktikoje kritiškai nagrinėja vietų geopolitiką, tyrinėja sankirtas tarp įgimtų ir įgytų tapatybių, atminties, keliavimo ir vidinės meilės kaip radikalaus rūpesčio metodologijos. Filme „Aitvarų baletas“ šios temos persipina su augimo mažinimo (angl. degrowth) idėjomis, atliepiančiomis dekolonijinę ir senbuvių perspektyvą, besipriešinančioms augimu motyvuotam išnaudojimui bei siūlančioms alternatyvą – gyvenimą darnoje su gamta.

„nepantlera“ – tai eksperimentinis videodarbas, dokumentuojantis seriją ritualinių performansų, atliktų palei Meksikos ir JAV sieną žyminčius vandens telkinius: Meksikos įlanką, Rio Bravo / Grande upę, Kolorado, Gilos ir Tichuanos upes bei Ramųjį Vandenyną. La nepantlera – būtybė / jėga / deivė / išnykęs padaras – leidžiasi į mitinę kelionę susitikti su savo vaikais – priešistorėje pagimdytais vandenimis. Tačiau ji netrukus sužino, kad upės išprievartautos, o jų vanduo išsidalintas valdingų, nepasotinamų vyrų. La nepantleros piligriminė kelionė prasideda ties Rio Bravo / Grande upės žiotimis Teksaso valstijos mieste Braunsvilyje, o baigiasi palei Ramųjį Vandenyną Tichuanoje, Meksikoje. Kelionės metu įvairiais gestais – braukant, skleidžiant garsus, plėšant, kramtant, seilėjant ir mirkant – žeidžiama, transformuojama ir suvartojama Gvadalupe Hidalgo sutartis – dokumentas, vandens telkinius pavertęs sienomis. Šiems veiksmams pasitelkiami natūralūs dažai, balsas, barškalai, seilės, vandenyno ir upių vanduo, o imperialistinės sutarties lapai liečiami, veikiami ir ardomi, priešinantis jos galiai bei persvarstant jos svarbą. Projektas kilo iš gilaus susirūpinimo žeme ir nerimo dėl kasdienio žmonių smurtavimo pasienyje. Pasienio erdvė kūrinyje apmąstoma kaip kompleksiška, daugiasluoksnė, drėgna pasipriešinimo, abipusiškumo, atminties, istorijos ir naujų galimybių vieta.

Filmas „Atvira šalis“ tyrinėja matomumą, bendrystę ir judėjimo politiką šiuolaikinės Britanijos kraštovaizdyje. Stebint somalietę motiną ir jos dukrą, keliaujančias iš Londono į kaimišką vietovę Kente, apmąstoma, kaip migracijos, rasės ir tautinės tapatybės istorija vis dar lemia, kam leidžiama gyventi ir judėti tam tikrose erdvėse, bei kaip žiūrima į tokius žmones. Kraštovaizdis čia atsiskleidžia ne kaip neutralus reljefas, o kaip įtraukties ir atstūmimo procesus vis dar stipriai veikiančių perimtų įsivaizduojamybių suformuota vieta.

Filmas plėtojasi pokalbiais, pastebėjimais bei refleksijomis, kurias filmo veikėja įrašo į kasetę kaip garsų dienoraštį ir siunčia Somalyje likusiai senelei. Garso kasetė tampa ir liudijimu, ir ryšio palaikymo priemone, įgalinančią nuotolinį pokalbį tarp skirtingų kartų ir geografinių vietovių. Daugialypis filmo „Atvira šalis“ pasakojimas išryškina emocinį ir politinį diasporos gyvenimo matmenį, narplioja įtampas tarp artumo ir susvetimėjimo, buvimo šalia ir ilgesio.

Said vizualinė kalba santūri, dėmesinga, grįsta rūpesčiu ir gyvąja patirtimi. Menininkė nesiekia sukurti įspūdingo reginio, priešinasi fiksuotiems tapatybės naratyvams. Filme stabtelima ties tylaus dėmesio akimirkomis, o matomumas apmąstomas kaip gležnas, santykiais ir savarankišku pasirinkimu grįstas dalykas, kurį nulemia ne tik teisė būti matomu, bet ir laisvė judėti, jausti bendrystę bei išlikti dalinai nematomu.

Omaras al-Muchtaras (1885–1931 m.) – pasipriešinimo italų okupacijai Libijoje lyderis, libiečių atsparumo simbolis, kurio atminimą vėliau išnaudojo Gaddafio režimas. Filme „Aklai“ tyrinėjama, kaip buvo nuslėpti ir pasisavinti Muchtaro paskutiniųjų gyvenimo įvykių – suėmimo, teismo ir teatrališkos valstybinės egzekucijos – įrodymai ir atmintis. Filmas grįstas Italijoje manipuliavimo arba slėpimo objektu tapusia vizualine ir materialiąja kultūra, daugiausia dėmesio skiriant geriausiai išsilaikiusiems Muchtaro suėmimo bei egzekucijos vaizdams, kuriuos filmo kūrimo metu buvo draudžiama publikuoti. Matome ir girdime tik istoriko Alessandro Volterros rankas ir balsą – jis priešais kamerą rodo bei apibūdina vaizdus, tačiau jie lieka iki galo neatskleisti – vos įžiūrimi, pritemdyti, sulieti, parodomi vos akimirką. Filme pasakojama, kaip šie vaizdai slepiami ir marginalizuojami (draudžiami teisės aktais), taip pat rodomi kiti dokumentai bei artefaktai, liudijantys kruopščiai surežisuotą, Italijos kolonijinio smurto atmintį formuojančią (ne)matomumo politiką: ginčų dėl autentiškumo sukėlę Muchtaro akiniai, filmas „Liūtas ir dykuma“, Muchtaro teismo akimirkas bei „Monumento al Carabiniere“ – 1933 m. Turine pastatytas paminklas Italijos ginkluotosioms pajėgoms.

Šiame videodarbe iš zoologijos sodo gyvūnų vaizdo ir garso įrašų pinamas subtilius veiksmų ir atoveiksmių tinklas, galiausiai virstantis gyvulišku kolektyviniu koncertu. Garso ir vaizdo montažo priemonėmis sugretinami skirtingi gyvūnai, tarp jų užsimezga fiktyvūs ryšiai, formuojasi gyvūnų visuomenė. „Zoologische Gesellschaft“ (vok. zoologinė draugija) – tarsi komentaras apie žmonių bendruomenes, kuriančias zoologijos sodus kaip savo pačių atspindžius. Čia susiduriame ir su kitoniškumu, ir su trikdančiu artumu, nuo kurio norisi nusigręžti.

Malik Irtizos filme „Thokei“ stebime figūrą iš menininkės vaikystės pasakų, vis sugrįžtančią jos kūryboje – šešėlinę ne-būtybę, niekį primenančią veikėją Shokpaseen. Kadaise buvusi paukštė giesmininkė dabar klajoja keistose vietovėse tarsi žengti į nebūtį atsisakančios gyvybės pėdsakas. Shokpaseen ypač traukia laiko ir erdvės triktys. Thokei (seilės) teka vandens kraštovaizdžiais, skrodžia (ne)kalbą, stoką ir gausą, beprotybę ir humorą. Šiame trumpo metro filme susiduria įvairūs garsai: nardančių žuvų, kašmyrų lopšinių, plojančių rankų. Nors filmas turi sapniškų, fantastinių savybių, jame be išankstinių nuostatų kuriami tvirti solidarumo ryšiai su okupuotose teritorijose gyvenančiais ir kuriančiais žmonėmis, liudijama jų skausminga patirtis. Malik kūrybą nėra paprasta interpretuoti – bendrystė ir tarpusavio pagalba čia puoselėjama pasitelkiant pliuralistinį, netiesioginį, ne vien žmogišką žodyną.

Muzikinį klipą „Turinio moderatorius“ Marte Hodne Haugen kūrė įkvėpta darbo turinio moderatore vienoje didžiausių pasaulyje socialinių medijų platformų. Vadovaudamiesi kompanijos taisyklėmis, moderatoriai sprendžia, ar ištrinti vartotojų paviešintą kontraversišką turinį, kuriam be kita ko priskiriamas smurtas, pornografija, patyčios, rasistiniai pasisakymai ir grasinimai nusižudyti. Tai menkai apmokamas darbas, dažniausiai atliekamas jaunimo arba ribotas galimybes darbo rinkoje turinčių žmonių.

Muzikinis klipas kalba apie didžiulio žiaurių realybės vaizdų kiekio poveikį psichinei sveikatai bei teisę į saugumą internete ir darbe. Visi kuriant klipą dalyvavę žmonės yra buvę Haugen kolegos moderatoriai.