Apie  /   Naujienos  /   Sapiegų rūmai kviečia žaisti: pokalbis apie demokratiją ir laisvę Minirūmuose

Sapiegų rūmai kviečia žaisti: pokalbis apie demokratiją ir laisvę Minirūmuose

Minirūmų kūrėjos, iš kairės: Gintė Marija Ivanauskienė, Justė Paulina Kubertavičiūtė, Goda Damaševičiūtė, Laura Misiūnaitė. Nuotrauka Gintarės Grigenaitės

Sapiegų rūmuose Vilniuje jau antrą kartą įsikurs Minirūmai. Žiemos atostogų metu, vasario 19–22 d., vyksiantis XVIII a. rūmų gyvenimo simuliacija-žaidimas leis patirti, kaip keičiasi kasdienybė persikėlus iš šiuolaikinio miesto į barokinius rūmus. 10–16 m. jaunuolės ir jaunuoliai galės patys spręsti teisinius klausimus, priimti sprendimus, išbandyti įvairias pareigybes, dalyvauti rūmų susirinkimuose ir formuoti žaidimo eigą. Čia įprasti galios santykiai apsivers: visas keturias žaidimo dienas Sapiegų rūmus valdys jaunimas, o į Minirūmus norintiems patekti suaugusiems bus reikalingas paauglių leidimas.

 

Apie šias ir kitas Minirūmų įdomybes pasakoja juos kuriančios komandos atstovės: „Žaisti miestą“ iniciatorės, minimiesto idėjos Lietuvoje skleidėjos Vilniaus universiteto Ugdymo mokslų instituto doktorantė Gintė Marija Ivanauskienė, neformalaus ugdymo praktikė-ekspertė Justė Paulina Kubertavičiūtė bei Vilniaus universiteto Sociologijos ir socialinio darbo instituto doktorantė, Sapiegų rūmų edukatorė Goda Damaševičiūtė.

Kaip kilo idėja Minirūmus įgyvendinti būtent Sapiegų rūmuose?

Goda: Su Ginte susipažinome doktorantūros studijose, abi rengiame disertacijas, kurių temos susijusios su vaikais ir jų įgalinimu. Man visuomet buvo įdomu tyrinėjamas idėjas pritaikyti praktikoje, todėl norėjau kurti erdves ir sąlygas, kur vaikų balsas būtų girdimas, o sprendimai priimami kartu su jais. Išgirdusi apie Justės ir Gintės organizuojamus minimiestus ir jų koncepciją, nedelsdama pakviečiau šį žaidimo formatą drauge pritaikyti rūmams.

 

Gintė: Su Juste ieškojome vietos organizuoti minimiestą Vilniuje. Siekėme, kad jis būtų atviras ir prieinamas visiems norintiems užsukti. Bet toks „laisvas formatas“ tikrai kėlė nemažai klausimų, rizikų. Minirūmus – tuomet dar minimiesto pavadinimu – daryti Sapiegų rūmuose pasiūlė Goda. Tačiau mums pirma mintis buvo, kad tikrai nieko neišeis: per įspūdinga vieta, kad leistų vaikams ir paaugliams laisvai žaisti. Džiugu, kad klydome.

Kokios mintys subruzda galvoje prisiminus pernai vykusius Minirūmus? Kiekvieną dieną Sapiegų rūmuose žaidė daugiau nei 100 paauglių! Kaip apibūdintumėte šią patirtį?

Goda: Tai buvo labai intensyvi, bet kartu stebėtinai rami patirtis. Nerimą kėlė bandymas įsivaizduoti, kaip istorinėje, saugomoje erdvėje, kur įprastai eksponuojami šiuolaikinio meno kūriniai, nevaržomai žais tiek daug dalyvių. Atsispyrus norui viską kontroliuoti, supažindinus su žaidimo taisyklėmis ir leidus jiems patiems spręsti žaidimo eigą, nutiko stebinantis dalykas. Nejausdami spaudimo veikti ar rinktis, žaidėjai atsipalaidavo ir ėmėsi kūrybos: vieni su kitais susipažino, pasidalino atsakomybėmis, juokėsi ir juokino, atrado neišbandytas veiklas, rūpinosi tiek kitais žaidimo dalyviais, tiek pačiais rūmais. Žaidimas išties padėjo nusikelti į praeitį, nes įvyko ne vieneri Pono rinkimai, teatro spektaklis ir rūmų puota. Žinios platinamos ne mobiliaisiais telefonais, o trimituojant. Dienos pabaigoje tėvams atvykus pasiimti vaikų teko ne kartą stebėti ilgas atsikalbinėjimo diskusijas nenorint žaidimo palikti. Minirūmai parodė, kaip greitai vaikai ir paaugliai įsijungia į tokio tipo žaidimą ir kaip natūraliai randa jame savo vietą.

Minirūmai skirti 10–16 m. jaunimui. Kuo ši patirtis skiriasi nuo kitų, sakykim, kiek įprastesnių edukacinių veiklų?

Justė: Pirmiausia tuo, kad čia niekas nėra privaloma. Minirūmai yra XVIII a. rūmų gyvenimo simuliacija-žaidimas, kuriame vaikai ir jaunuoliai patys renkasi, kiek ir kaip dalyvauti. Galima užsukti ir žaisti vieną dieną, galima ir visas keturias. Galima aktyviai įsitraukti į pagrindinius reikalus, keisti pareigybes, dalyvauti sprendimų priėmime, bet galima ir tiesiog stebėti kitus, bet kada pasitraukti ar net inicijuoti taisyklių keitimą. Tai labai svarbu – žaidimas remiasi pasitikėjimu dalyviais.

Kaip praktiškai Minirūmai veikia Sapiegų rūmuose?

Goda: Minirūmai kuriami tikruose XVII a. Sapiegų rūmuose, konstruojant mažesnio mastelio fizinę aplinką ir pasitelkiant minimalią teatrinę scenografiją. Rūmai čia suvokiami ne tik kaip pastatas, bet kaip savarankiškai veikianti sistema. Šioje sistemoje veikia auksakaliai, rūmų architektai, maršalkos, kancleris siūlo laisvas darbo vietas, smuklininkas su padėjėjais gamina maistą, o metraštininkas fiksuoja viską, ką mato ir girdi. Dalyviai patiria, kad kiekviena pareigybė vienodai svarbi rūmų bendruomenei, o dalyvių sprendimai turi realias pasekmes. Greta skirtingų pareigybių veikia ir atlygio sistema, vyksta rūmų susirinkimai ir pramogos.

Ką reiškia „apgyvendinti“ jaunus žmones istoriniame pastate?

Goda: Tai viena stipriausių patirčių. Įžengę į pagrindinę menę vaikai ir paaugliai dažnai sustingsta – išpūstomis akimis, netekę žado. Tačiau po penkiolikos minučių jie jau vaikšto rūmuose lyg būtų čia užaugę. Tai labai svarbus būdas jaukintis istoriją – suvokti, kad Lietuvos praeitis formavosi ne tik trobose, bet ir rūmuose, ir kad šios erdvės gali būti gyvos.

 

 

Minirūmai, 10–16 m. jaunimui skirtas XVIII a. simuliacija-žaidimas, Sapiegų rūmuose veiks vasario 19–22 d.