Sapiegų rūmuose, Šiuolaikinio meno centro padalinyje, balandžio 4–7 d. vyko didžiosios parodos „Atbuli griaučiai“ (angl. „Breaking the Joints“) atidarymo renginiai. Post Brothers ir Edgaro Gerasimovičiaus kuruojamoje tarptautinėje parodoje didžiausias dėmesys skiriamas kūno vaizdavimo būdams animacijos raidoje ir jo permąstymams šiuolaikinio meno kūrėjų praktikose, o ilgąjį atidarymo savaitgalį rūmų lankytojos ir lankytojai buvo kviečiami ne tik dalyvauti ekskursijose su kuratoriais ir menininkais, videokūrinių peržiūrose, įsitraukti į šiuolaikinės muzikos koncertą, bet ir išbandyti jėgas kūrybinėse animacijos dirbtuvėse. Sekmadienį vyko ir tiesioginė „Radio Vilnius“ transliacija iš Sapiegų rūmų, kurios metu buvo galima artimiau suspažinti su parodos kuratoriais, menininkais, animacijos dirbtuvėmis bei muzikine Sapiegų rūmų programa.
Parodą visu jos veikimo metu lydės išsami renginių, performansų, dirbtuvių ir peržiūrų programa, skirta dar labiau išplėsti ir detalizuoti parodoje nagrinėjamas temas bei suteikti platformą Lietuvos ir užsienio animatorių, kitų sričių meninink(i)ų ir mąstytojų bendruomenei bendradarbiauti ir pristatyti savo kūrybą.
Kodėl „Atbuli griaučiai“?
Gali kilti klausimas, kodėl angliškas parodos pavadinimas „Breaking the Joints“ į lietuvių kalbą verčiamas kaip „Atbuli griaučiai“. „Breaking the joints“ juk reiškia veiksmą, konkrečiau – techniką, apibūdinančią judesio vaizdavimo procesą, o „atbuli griaučiai“ nusako būklę, galbūt net makabrišką diagnozę, tačiau neturi angliškame pavadinime užkoduoto brutalumo. Šis lietuviško pavadinimo skirtumas ir semantinė slinktis atsirado pirmiausia dėl angliško termino tiesioginio verstinio atitikmens ir nusistovėjusios vartosenos stygiaus lietuviškame animacijos žodyne. Be to, „Atbuli griaučiai“ taip pat išryškina papildomą Arto Babbitto, garsaus Disnėjaus animatoriaus ir darbo teisių aktyvisto, išrastos animacinio kūno vaizdavimo technikos aspektą.
Atbulumas parodos koncepcijoje reiškia tam tikrą normatyvumo kritiką, tačiau būtent toks įvardijimas atsirado ieškant animacijos technikos termino lietuviško atitikmens. „Kaip lietuvių kalbos posakiai kramtyti atbulais dantimis arba dirbti atbulais nagais reiškia nenorą, nemokšiškumą ar netaisyklingumą, taip ir Babbittas, kalbėdamas apie savo pirmąjį personažą atbulais griaučiais – Gufį, teigė, kad kurdamas jį sulaužė visas iki tol galiojusias kūno anatomijos ir animacijos vaizdavimo taisykles. Babbittas ne tik vaizdavo Gufį judantį lenkiant sąnarius atbulai, bet ir, galima sakyti, suteikė jam „atbulą“ psichologinį portretą. Babbittas apibūdino Gufį kaip amžiną optimistą, naivų gerąjį samarietį, kvanką, lėtapėdį, geraširdį kaimo bernioką, kurio protas – lyg rūkas“, – sako vienas parodos kuratorių E. Gerasimovičius.
Pasak kuratorių, siekiant susieti parodą ir pagrindines jos idėjas su klasikine vakarietiška animacija, buvo ieškota atpažįstamo personažo, ir būtent čia atsirado Nadios Naveau kūrinys su Gufiu, dėl kurio vienas parodos kuratorių Post Brothers net planavo pats vykti pas savininkus ir ką nors pasodinti jų sode, kad tik įtikintų juos, koks šis kūrinys svarbus būtent Sapiegų rūmų parodai.
Skirtingos medijos ir masteliai parodoje
Parodoje „Atbuli griaučiai“, jungiant ir derinant įvairias medijas, atbulumas rodomas kaip kritinis animacijos potencialas. Čia pristatoma 18-os meninink(i)ų iš įvairių šalių kūryba: Gabrielė Adomaitytė, Ed Atkins, Martin Arnold, Catherine Biocca, Aline Bouvy, Barry Doupé, Peter Frederiksen, Özgür Kar, Tomasz Kowalski, Oliver Laric, Ebecho Muslimova, Nadia Naveau, Agnieszka Polska, Jani Ruscica, Mateusz Sadowski, Gary Simmons, Viktor Timofeev, Theo Triantafyllidis. Meninink(i)ų darbuose animacinis kūnas, kuriam nepavaldūs fiziniai ir biologiniai dėsniai, tuo pat metu visada vienodai varžomas, o jo laisvė paradoksaliai susiduria su netikėtomis ribomis, iš kurių akivaizdžiausia – jo sizifiškas nemirtingumas.
„Mums buvo labai svarbu įtraukti įvairias medijas, skirtingus požiūrius, o ypač – skirtingus mastelius. Mastelis – ne tik didingos pačių rūmų architektūros, bet ir darbų santykio su žiūrovo kūnu atžvilgiu – tapo savotiška parodos pasakojimo gija. Kai kurie itin dideli kūriniai kone pribloškia, kūnas prieš juos atsiduria pažeidžiamoje, žemesnėje padėtyje. Tuo tarpu kiti, pavyzdžiui, nedidelio formato Peterio Frederikseno tekstilės darbai, suteikia žiūrovui intymumo ir kontrolės jausmą, juos tiek vizualiai, tiek fiziškai nesunku aprėpti,“ – sako Post Brothers.
Paroda „Atbuli griaučiai“ veiks iki š. m. gruodžio 31 d. Kai kurie parodoje eksponuojami kūriniai gali trikdyti. Jaunesniems nei 14 metų lankytojams rekomenduojama suaugusiųjų priežiūra.