Apie parodą
Duris atveriančiuose Sapiegų rūmuose pristatoma vieno garsiausių lietuvių skulptorių Mindaugo Navako personalinė paroda. Joje susikerta baroko bei šiuolaikinių Vakarų ir Kinijos kultūrų vektoriai. Navako piešiamame paveiksle kietasis porcelianas, kadaise ištaigingai spindėjęs didikų ir imperatorienių rūmų menėse vazų, servizų, interjero detalių pavidalu, šiandien Vakaruose dažniausiai matomas tualetuose ir vonios kambariuose. Iš jo pagaminti unitazai, pisuarai ir praustuvės tapo asmeninės ir kolektyvinės higienos atributais bei simboliais. Nepaisant porceliano kietumo, patvarumo ir atsparumo, ši medžiaga paprastai siejama su delikatumu ir prabanga, Kinijos ir kartu Europos iškilia praeitimi. Didelių gabaritų skulptoriaus kūriniai nurodo ne tik kintantį medžiagiškumo prasmių ir asociacijų spektrą, tačiau ir pasikeitimus pasaulinėje galios ir vertybių vertikalėje, kurioje kadaise taurumą ir prestižą įkūnijusi medžiaga virto santechnikos prekių pagrindu.
Navako kūriniuose naudojamas porcelianas tiekiamas iš Slovjansko miesto Ukrainoje. Iš Lietuvoje prieinamo prancūziško ir australiško porceliano ukrainietiškasis pigiausias. Pradėdamas kurti porceliano skulptūrą autorius pasirenka plastiko atplaišą, ją išlankstęs padaro gipso išlieją ir ima formuoti objektą. Skulptūrų paviršiuje regimi gumbeliai, ranteliai bei raukšlės nėra autoriaus rankų darbo rezultatas, veikiau dar viena imitacija. Navakas blefuoja ir priešingai nei senieji meistrai, su atida dailindavę kiekvieną dirbinio detalę, kuria savo kūrinius, kaip įprasta jo rūsčiai praktikai, plikomis rankomis, tačiau grubius, grįstus brutaloku industriniu procesu. Parodoje dominuojančios pigios statybinės medžiagos, įskaitant ukrainietišką porcelianą, taip pat iš tekstilės bei plastmasės sukurti postamentai, nurodo mechanišką šiuolaikinės aukštosios kultūros kūrimą pigiausiomis įmanomomis priemonėmis. Kita vertus, parodoje figūruojantys marmuriniai pjedestalai primena apie didingos europietiškos kultūros pamatus, ant kurių kadaise buvo statomi ir barokiniai Sapiegų rūmai.
Į Sapiegų rūmus po kelių šimtmečių sugrįžtantis porcelianas – nebe toks, kokį prisimintų šių rūmų savininkai. Nebe tokia ir naujoji kultūra, kuriai jis atstovauja. Navako dirbiniuose galima įžvelgti krikščioniškojo pasaulio simbolį žuvį, egiptietiškus sarkofagus, ateiviškus kokonus bei barokinius desertus primenančias vazas. Navakui būdingas monumentalumas žengia koja kojon su humoru. Gal todėl jo sukurtą „Porcelianą rūmams“ galima priimti kaip ironišką dovaną, pokštą apie didingą, tačiau iliuzišką praeitį. Navakas teigia: „Skulptūra yra meno medija, kuriai suvokti reikia mažiausiai fantazijos. Ji labiau nei piešinys, tapyba ar poezija yra čia ir dabar.“ Tai, ką žiūrovės ir žiūrovai mato čia ir dabar, yra inovatyvaus lietuvių menininko fantazija, vėl stebinanti unikaliu gebėjimu megzti pokalbį tarp formos, medžiagos ir kultūros.
Teksto autorius – Paulius Andriuškevičius.